Miškas

Miškas šlama, miškas ošia: medžiai kalba savo kalba. Kaip kaimynai, sekmadienį ežioje susėdę, vienas kitą klausinėja.

— Pasakykit, eglytėlės, kodėl tokį keistą aptaisą dėvit? — klausia lapuočiai eglių, smėlyne kerojančių. — Tarytum į ežį nusižiūrėjusios, nuo pačios apačios ligi viršūnės spygliais apsisagsčiusios.

— Kaip čia jums pasakius, — atsiliepė senesnioji eglė. — Nemėgstu, kai kiekviena ožka pribėgusi šakas skabo.

— Ir aš nenorėčiau, kad mano lapus karvės braukytų, — pritaria alksnis, — dėl to į savo lapus, kiek galėdamas, kartumo įleidžiu.

— Taip tai taip, — šlama kiti lapuočiai, — vis dėlto per daug, eglele, savo parėdu didžiuojiesi: ir žiemą nenusimeti.

— Ne iš didybės, ne iš puikybės, — teisinosi eglelė. — Toks jau mūsų prigimimas, kad riebių valgių nemėgstam, mums ir menko smėlyno pakanka. Menkiau už jus mintame, dėl to nepajėgiame kas metai naujų spyglių išsiauginti. Ir mes spyglius metame, tik ne visus iš karto: dalį — vieną rudenį, kitą dalį — kitą.

— Tai mat kaip, žio-o-o, — sušlamėjo visi lapuočiai.

— Kad jau tokią kalbą kalbame, — išdrįso paklausti eglė, — tai kodėl jūs savo parėdą, rudenį taip gražiai nusidažę, žiemai nusimetat? Ar ne gražiau būtų per visus metus dėvėti?

— Būtų gražiau ir žiemą žaliuoti, ką bekalbėti, — atsiduso žiemą atsiminę lapuočiai, — tik visi mėgstame plačiai keroti, kad lapų nenusimestume, daug pikta mums sniegas padarytų, šakas aplaužytų.

— Taigi, taisomės visi, kaip kam sveikiau, kaip kam patogiau, — suošė, sušlamėjo visas miškas.