Narsus siuvėjas

Vieną vasaros rytą sėdėjo siuvėjas ant stalo palangėje ir, smagiai nusiteikęs, siuvo iš peties. Ir šit ateina gatve kažkokia sodietė šaukdama:

– Pirkite! Pirkite! Gardi vaisių košė! Gardi vaisių košė!

Tas balsas maloniai nuskambėjo siuvėjo ausiai, iškišo jis savo švelnią galvą pro langą ir sušuko:

– Prašom čionai, tamstyte, ir paliksi čia visą savo prekę!

Moteris užkopė laiptais su sunkiu krepšiu pas siuvėją ir turėjo iškrauti jam visas savo puodynes. Tas apžiūrėjo jas, pakilnojo, kyštelėjo vidun nosį ir pagaliau tarė:

– Vaisių košė atrodo nebloga, atsverk man keturis lotus, tamstyte, o jeigu bus ir ketvirtis svaro – nieko baisaus.

Moteriškė tikėjosi daugiau čia parduosianti, atsvėrė, kiek jis prašė, bet išėjo visai susukusi nosį ir niurzgėdama.

– Na, tegu palaimina tą košę dangus iš aukštybių, – sušuko siuvėjas, – ir suteikia man jėgų ir stiprybės!

Atsinešė iš spintos duonos kepalą, atsiriekė apsukinę ir užsitepė vaisių košės.

– Turėtų labai gardu būti, – tarė, – bet pirma užbaigsiu liemenę, o paskui paragausiu.

Pasidėjo duoną šalia ir siuva sau toliau, iš to džiaugsmo vis didesniais ir didesniais dygsniais. O kol jis siuvo, saldžios košės kvapas pakilo iki sienos, kur tupėjo daugybė musių. Pajutusios skanų kvapą, musės tuoj nugulė duonos riekę.

– Ei, kas jus čia kvietė? – šūktelėjo siuvėjas ir nuginė neprašytas viešnias šalin.

Bet kad musės jo kalbos nesuprato, tai ir toliau neatstojo – puolė vis didesniais ir didesniais spiečiais. Galų gale siuvėjui, kaip sakoma, širdis užvirė, išsitraukė jis iš savo skuduryno medžiagos skiautę ir taręs: „Na, palaukit, aš jums parodysiu!“ – negailestingai šlioptelėjo per pačią tirštumą. Kai pakėlė skudurą ir suskaitė, žiūri – guli ištiesusios kojas ne mažiau kaip septynios musės.

– Oho, štai koks tu šaunuolis! – tarė, pats neatsistebėdamas savo narsumu. – Tai turi sužinoti visas miestas.

Ir čiaukšt čiaukšt greitosiomis susikirpo diržą, susiuvo ir didelėmis raidėmis ant jo išsiuvinėjo:

„Septynetą vienu smūgiu“.

– Na, ką čia miestas! – kalbėjo jis toliau. – Tai turi sužinoti visas pasaulis!

Ir jo širdis suvirpėjo iš džiaugsmo kaip avinėlio uodegėlė.

Siuvėjas užsijuosė diržą ir susiruošė keliauti į pasaulį, nes jam atrodė, kad su jo narsumu nėra kas veikti tokioje ankštoje dirbtuvėlėje. Prieš išeidamas dar apsidairė namuose, ar neras ko pasiimti į kelionę. Bet nieko kito nerado, tik gabalą seno sūrio, tą ir įsikišo kišenėn. Prie vartų dar pamatė paukščiuką, įsipainiojusį krūmyne, tą irgi priglaudė į kišenę prie sūrio. Taip apsirūpinęs, narsiai leidosi į kelionę, o kad buvo lengvas ir greitas, tai ir nuovargio nejuto.

insert

Ėjo, ėjo ir priėjo kalną, o kai užlipo į pačią jo viršūnę, žiūri – guli ten didžiulis milžinas ir ramiausiai dairosi sau aplinkui. Siuvėjas drąsiai priėjo prie jo, užšnekino ir sako:

– Labą dieną, drauguži! Tai sėdi čia ir dairaisi po platųjį pasaulį? Aš kaip tik ten ir einu, noriu pabandyti laimę. Gal nori kartu eiti?

Milžinas su panieka nužvelgė siuvėją ir sako:

– Ak tu, skursna! Nugeibėli tu!

– Na, na! – tarė siuvėjas, atsisegiojo švarką ir parodė milžinui diržą. – Gali pasiskaityti, kas aš esu!

Milžinas perskaitė: „Septynetą vienu smūgiu“, – pamanė, kad tiek žmonių siuvėjas yra nudėjęs, ir mažylis kiek pakilo jo akyse. Bet vis tiek pirma norėjo jį išbandyti, paėmė į saują akmenį ir kad suspaus – net vanduo išlašėjo.

– Ir tu taip padaryk, – tarė milžinas, – jei esi toks stiprus.

– Tik tiek? – tarė siuvėjas. – Tokiems kaip aš tai yra vienas juokas.

Kyštelėjo ranką į kišenę, išsitraukė minkšto sūrio gabalą ir kad spūstels – net išrūgos ištekėjo.

– Na, kaip? – paklausė. – Man rodos, truputį geriau?

Milžinas nežinojo nė ką sakyti, savo akimis netikėjo, kad tas žmogelis gali taip padaryti. Paėmė jis akmenį ir švystelėjo taip aukštai, jog vos akimis begalėjai matyti.

– Na, viščiukėli, tu taip padaryk.

– Gerai švystelėta, – tarė siuvėjas. – Bet akmuo vis tiek nukrito žemėn. Aš kad švystelėsiu, tai akmuo lėks ir nulėks – tiek jį ir tematysi.

Kyšt ranką į kišenę, išsitraukė paukščiuką ir švystelėjo aukštyn. Paukščiukas apsidžiaugė, laisvę atgavęs, pakilo į dangų, skrido ir nuskrido sau.

– Na, kaip tau patinka mano metimas, drauguži? – paklausė siuvėjas.

– Ką gi, mėtyti tu moki, – sutiko milžinas, – bet dabar pažiūrėsim, ar tu įgali ką nors sunkesnio panešti.

Nusivedė siuvėją prie galingo ąžuolo, kuris nukirstas gulėjo ant žemės, ir sako:

– Jeigu jau tu toks stiprus, tai padėk man tą medį išnešti iš miško.

– Mielai, – tarė žmogelis, – tu paimk ant pečių kamieną, o aš pakelsiu ir nešiu viršūnę su šakomis, čia juk yra visas sunkumas.

Milžinas užsikėlė ant pečių kamieną, o siuvėjas atsisėdo viršūnėje ant šakos, ir milžinas, nebegalėdamas atgal atsigręžti, turėjo nešti visą medį ir dar siuvėją kartu. O tas sėdi sau patenkintas užpakalyje ir švilpauja dainelę: „Jojo išjojo trys siuvėjėliai“, – lyg tas medžio nešimas jam būtų tik vaikų žaidimas. Panešęs galiuką tą sunkią naštą, milžinas pavargo ir sako:

insert

– Kaip sau nori, nebegaliu daugiau, mesiu medį žemėn.

Siuvėjas strykt nušoko, nutvėrė medį abiem rankom, lyg būtų iš tikrųjų jį nešęs, ir sako milžinui:

– Na, čia dabar – toks didelis stuobrys ir negali medžio panešti.

Eina kartu toliau. Priėjo vyšnią. Milžinas nutvėrė vyšnios viršūnę, kur labiausiai prinokusios uogos, palenkė, padavė siuvėjui – valgyk, sako. Bet kur tau siuvėjas medį išlaikys – kai milžinas paleido, medis tik švyst atsitiesė, ir siuvėjas išlėkė į orą. Kai jis vėl sveikutėlis nukrito ant žemės, milžinas tarė:

– Kas gi tau? Neturi sveikatos tokiai liaunai vytelei išlaikyti?

– Turiu, kur neturėsiu, – atsakė siuvėjas, – būta čia ko tokiam kaip man, kuris vienu smūgiu septynetą paklojo! Aš tik peršokau per medį, mat ten apačioj medžiotojai šaudo į krūmus. Dabar tu peršok, jei gali.

Milžinas pabandė, bet nieko iš to neišėjo – nevaliojo peršokti per medį ir įstrigo šakose. Tad ir šį sykį buvo siuvėjo viršus.

Tada milžinas sako:

– Jeigu jau tu toks narsuolis, tai eime į mūsų olą ir pernakvok pas mus.

Gerai, siuvėjas sutiko ir nusekė paskui milžiną. Kai atėjo į olą, žiūri – ten besėdį prie ugnies dar kiti milžinai, kiekvienas laiko rankose po keptą avį ir valgo. Siuvėjas apsidairė ir galvoja: „Oho, čia daug erdviau negu mano dirbtuvėlėje.“ Milžinas parodė jam lovą, liepė gultis ir išsimiegoti. Tačiau siuvėjui lova buvo per didelė, jis nesigulė į ją, tik susirietė kamputyje. Kai atėjo vidurnaktis, ir milžinas manė, kad siuvėjas bus jau gerai įmigęs, tada jis atsikėlė, pasiėmė didžiulį geležinį strypą ir kad voš per lovą, toji ir persiskyrė perpus. Dabar jis jau buvo tikras, kad tam žiogui galą padarė. Anksti rytą mil žinai išėjo į mišką, o siuvėją visai pamiršo, ir staiga mato – ateina jis linksmas ir be baimės. Milžinai išsi gando, kad tas jų neužmuštų, ir davė kojoms valią.

Eina siuvėjas sau toliau nosies tiesumu. Ėjo, ėjo ir priėjo karaliaus dvarą, o kad buvo pavargęs, tai išsitiesė žolėje ir užmigo. Taip jam begulint, prisirinko žmonių, apžiūrėjo jį iš visų pusių ir perskaitė ant diržo užrašą: „Septynetą vienu smūgiu“.

– O, – nusistebėjo jie, – iš kur čia dabar tas didis karžygys taikos metu atsirado? Matyt, nemenko galiūno esama.

Paskui nuėjo ir pranešė karaliui, sakydami, kad jeigu prasidėtų karas, toks žmogus labai praverstų, ir kad nieku gyvu nevalia esą jo paleisti. Patarimas karaliui patiko, ir jis nusiuntė pas siuvėją vieną dvariškį pasiūlyti, kai pabus, stoti į karaliaus kariuomenę. Pasiuntinys pastovėjo, palaukė, kol siuvėjas pasiraivęs pramerkė akis, ir išklojo jam savo pasiūlymą.

insert

– Kaip tik dėl to aš čia ir atėjau, – atsakė siuvėjas. – Gerai, sutinku tarnauti karaliui.

Ir buvo jis labai garbingai priimtas ir gražiai apgyvendintas. Tačiau karo vyrai nekentė siuvėjo ir troško išdanginti jį kuo toliau nuo savęs.

– Ir kas iš to bus? – kalbėjosi jie tarp savęs. – Jei mes su juo susipyksim, ir jis pakels prieš mus ranką, tai sulig kiekvienu smūgiu kris septynetas. Prieš jį mes neatsilaikysim.

Tad susimokė, nuėjo visi pas karalių ir pareiškė atsistatydiną.

– Mes ne tokie, – sakė jie, – kad galėtume kentėti šalia žmogaus, kuris septynetą vienu smūgiu pakloja.

Karalius nuliūdo, kad dėl vieno žmogaus turės prarasti visus savo ištikimus valdinius, gailėjosi su tokiu prasidėjęs ir mielai būtų jį atleidęs, tačiau nedrįso, bijodamas, kad tas nesunaikintų jo su visais žmonėmis ir neatsisėstų į karaliaus sostą. Tad nežinojo nė ką daryti. Galvojo, galvojo ir pagaliau sugalvojo. Išsiuntė pas siuvėją žygūną ir liepė pasakyti, jeigu jau toks didelis jis karžygys, tai turįs jam vieną pasiūlymą. Viename jo krašto miške gyveną du milžinai, plėšikaudami, žudydami ir degindami jie nešą žmonėms didžiules nelaimes; niekas nedrįstąs prie jų nė iš tolo prieiti – visi biją galvas palydėti. Jeigu jis tuos abu milžinus nugalėsiąs ir nužudysiąs, valdovas išleisiąs už jo savo vienturtę dukterį ir atiduosiąs į dalį pusę karalystės; traukdamas į šį žygį, galėsiąs pasiimti pagalbon dar ir raitininkų šimtinę.

„Tai jau būtų šis tas tokiam vyrui kaip aš, – pagalvojo siuvėjas, – graži karalaitė ir pusė karalystės – tokie dalykai ne kasdien pasitaiko.“

– O taip, – atsakė jis, – milžinus aš sutvarkysiu, nereikės man nė tos raitininkų šimtinės. Kas septynetą vienu smūgiu pakloja, tam dviejų nėra ko baimintis.

Ir išsiruošė siuvėjas į žygį, o raitininkų šimtinė išjojo jam iš paskos. Atėjęs prie miško, tarė jis savo palydovams:

– Pasilikite čia, aš ir pats vienas susidorosiu su milžinais.

Paskui šoko į mišką ir ėmė dairytis į dešinę ir į kairę. Po kiek laiko žiūri – abu milžinai po medžiu begulį: miega ir taip knarkia, jog net medžio šakos linguoja. Siuvėjas greit sumetė ką daryti, – prisirinko pilnas kišenes akmenų ir įsilipo į medį. Įsiropštęs ligi pusės, pasislinko ant šakos, kol atsidūrė tiesiai viršum miegalių, ir mėto akmenį po akmens vienam milžinui ant krūtinės. Kurį laiką milžinas nieko nejuto, bet galų gale pabudo, kumštelėjo savo bendrą ir sako:

insert

– Ko tu mušiesi?

– Tu sapnuoji, – sako kitas. – Nei aš mušuosi, nei ką.

Ir vėl abu miega, o siuvėjas tuo metu trinkt paleido akmenį antram.

– Kas čia dabar? – sušuko tas. – Ko tu mėtaisi?

– Nei aš mėtausi, nei ką, – suniurnėjo pirmasis. Pasiginčijo, pasibarė valandėlę, o kad buvo

pavargę, tai greit liovėsi ir vėl sumigo. Siuvėjas vėl savo – išsirinko didžiausią akmenį ir kad voš juo iš visų jėgų pirmajam milžinui į krūtinę.

– To jau per daug! – sušuko tas.

Pašoko kaip paklaikęs ir kad trenks savo bendrą į medį, tas net sudrebėjo. Bendras atsilygino tuo pačiu, ir juodu taip įsiuto, taip įnirto, jog pagavo rauti medžius ir šventinti vienas kitą – tol tvatinosi, kol galų gale abu negyvi išsitiesė ant žemės. Dabar siuvėjas strykt iššoko iš medžio ir sako:

– Laimė, kad jie neišrovė medžio, kuriame aš sėdėjau, būtų tekę kaip voverei šokti į kitą. Na, bet tokių kaip aš taip lengvai nepaimsi.

Išsitraukė kalaviją ir smogė kiekvienam po keletą kartų į krūtinę, paskui išėjo į pamiškę pas raitininkus ir sako:

– Darbas atliktas, aš abiem padariau galą. Bet teko gerai susiimti. Nematydami kitos išeities, jie pradėjo rauti medžius ir jais gintis, bet ką tai padės, kai reikia susiremti su tokiu kaip aš, kuris septynetą vienu smūgiu paguldo.

– Ir tamstos nesužeidė? – klausė raitininkai.

– Per silpnos kinkos. Ne jiems mane sužeisti, –

atsakė siuvėjas, – plaukas nuo galvos man nenukrito.

Raitininkai nenorėjo tikėti jo žodžiais ir nujojo į mišką pasižiūrėti. Mato – iš tikrųjų milžinai savo kraujyje beplauką, o aplink guli išrauti medžiai.

Siuvėjas pareikalavo iš karaliaus pažadėto atlyginimo, bet tas jau gailėjosi davęs tokį pažadą ir vėl suko galvą, kaip tuo didvyriu atsikratyti.

– Tu turėsi atlikti dar vieną žygdarbį ir tik tada gausi mano dukterį ir pusę karalystės. Miške laksto toks vienragis ir pridaro daug eibių. Turi jį pagauti.

– Jeigu aš nebijojau dviejų milžinų, tai vieno vienragio nė tiek to; septynetas vienu smūgiu – štai kur mano darbas.

Pasiėmė virvės galą, kirvį ir išėjo į mišką, o tuos, kurie buvo paskirti jo lydėti, vėl paliko laukti pamiškėj. Daug ieškoti nereikėjo, vienragis bemat atlėkė ir – tiesiai prie siuvėjo, rodės, tuoj tuoj puls ir persmeigs jį savo ragu.

– Pala pala, – tarė jis, – taip lengvai manęs nepaimsi!

Sustojo ir laukia, kol žvėris pribėgs visai arti, o paskui tik šast į šalį ir užsiglaudė už medžio. Vienragis įsibėgėjęs kad trenksis į medį ir taip suvarė į kamieną savo ragą, jog nevaliojo jo ištraukti. Taip ir buvo pagautas.

insert

– Štai ir turiu paukštelį, – tarė siuvėjas.

Išlindo iš už medžio, užrišo vienragiui virvę ant kaklo, iškirto medyje įstrigusį ragą ir, taip viską sutvarkęs, paėmė žvėrį už virvės ir nuvedė karaliui.

Karalius ir dabar dar nenorėjo atiduoti pažadėto atlyginimo ir pareikalavo atlikti trečią užduotį. Siuvėjas turėjo prieš vestuves dar pagauti jam šerną, kuris miške didelių bėdų pridarydavo. O padėti jam paskyrė medžioklių.

– Mielai, – sutiko siuvėjas, – man tai vienas juokas.

Medžioklių jis neėmė į mišką, ir tie tik džiaugėsi, nes šernas jau ne kartą buvo įvaręs jiems baimės, tad jie neturėjo jokio noro su juo prasidėti. Vos tik šernas siuvėją pamatė, tuoj apsiputojęs, iššiepęs iltis puolė, taikydamasis partrenkti jį ant žemės. Bet vikrusis didvyris šmurkšt ir įlindo į netoliese esančią koplyčią, o paskui strykt iššoko pro langą laukan. Šernas movė paskui jį. Siuvėjas greit pribėgo ir trinkt užtrenkė duris iš lauko pusės. Įsiutęs žvėris atsidūrė nelaisvėje, nes buvo pernelyg sunkus, nerangus ir negalėjo pro langą iššokti. Siuvėjas pašaukė medžioklius, kad tie savo akimis pamatytų belaisvį, o pats tuo laiku nuėjo pas karalių, ir tas dabar norom nenorom turėjo ištesėti žodį ir atiduoti jam dukterį ir pusę karalystės. Jeigu jis būtų žinojęs, kad prieš jį stovi ne karžygys, o paprastas siuvėjėlis, jam būtų dar labiau širdį sopėję. Ir buvo iškeltos vestuvės su didele iškilme, bet be didelio džiaugsmo, ir siuvėjas tapo karaliumi.

Praėjo kiek laiko, ir šit vieną naktį jaunoji karalienė girdi, kaip jos vyras per miegus kalba: „Ei, vyruti, pasiūk man liemenę ir sulopyk kelnes, jei ne, gausi uolektimi per sprandą.“ Tada ji suprato, iš kur jaunasis ponas yra dygęs, kitą rytą išklojo savo nuoskaudą tėvui ir paprašė, kad padėtų jai atsikratyti žmogaus, kuris yra niekas kitas, tik paprastas siuvėjas. Karalius paguodė ją ir tarė:

– Kitą naktį palik savo miegamąjį atdarą, mano tarnai stovės už durų ir, kai jis užmigs, įeis, suriš jį, nuneš į laivą ir išveš į pasaulio kraštą.

Dukteriai patiko toks tėvo sumanymas, bet visa tai girdėjo jaunojo karaliaus ginklanešys, jis buvo ištikimas savo ponui ir apsakė jam, kokios pinklės prieš jį rezgamos.

– Aš paversiu niekais jų užmačias, – tarė siuvėjas. Vakare įprastu laiku nuėjo jis su pačia gulti. Po kiek laiko pati atsikėlė, manydama, kad vyras jau miega, atidarė duris ir vėl atsigulė. Bet siuvėjas tik apsimetė miegąs ir staiga skardžiu balsu ėmė šaukti:

insert

– Vyruti, pasiūk man liemenę ir sulopyk kelnes, jei ne, gausi uolektimi per sprandą! Aš vienu smūgiu septynetą paklojau, du milžinus nudėjau, vienragį parvedžiau ir šerną pagavau, tai ko man bijoti tų, kur stovi už durų!

Išgirdę tokius siuvėjo žodžius, sąmokslininkai baisiausiai išsigando ir pasileido bėgti, lyg juos būtų vijusios visos pragaro galybės, ir niekas daugiau nebedrįso prieš jį rankos pakelti. Tad siuvėjas kaip

buvo, taip ir liko karalius ligi pat savo amžiaus galo.