Našlaitė ir nykštukai

Kitados gyveno moteriškė, kuri turėjo dukterį ir podukrą. pamotės duktė buvo negraži, nemandagi ir tinginė, o podukra - gero būdo ir kasdien darėsi vis dailesnė.

Vieną žiemos dieną pamotė pasišaukė podukrą, padavė duonos kampelį ir sako:

- Eik į mišką ir parnešk man žemuogių.

Pamotė tikėjosi, kad podukra miške sušals.

Ką darys mergaitė. Įsispyrė basas kojas į klumpes ir nubrido per sniegą į mišką. Miško tankmėje ji rado mažą trobelę, kur gyveno trys maži nykštukai.

Pasibeldė našlaitė ir klausia:

- Ar negalėčiau pas jus užeiti vidun, nes lauke labai šalta?

Nykštukai ją pakvietė į trobelę ir ėmė klausinėti, kur ji eina.

Mergaitė papasakojo, kad pamotė ją išvarė į mišką ieškoti uogų:

Kalbėdama ji padalijo nykštukams duonos kampelį, gražiai iššlavė aslą ir sutvarkė kambarius. Tada nykštukai sako:

- Eik, mergaite, ir nušluok nuo durų sniegą. Mergaitė išėjo šluoti. O kai nušlavė, pamatė, kad aplinkui auga raudonos kvepiančios žemuogės, ir prisirinko jų pilną pintinę.

O nykštukai išleisdami ją namo pasakė: - Kai ji tars žodį, jai iš burnos kris aukso pinigai. Netrukus ją ves karaliaus sūnus.

Taip ir buvo. Kai podukra parėjus namo prakalbo, jai iš burnos ėmė byrėti aukso pinigai.

Labai supyko pamotė, kad podukrą tokia laimė ištiko. Šiltai aprengė savo dukrą, įdėjo jai pyrago su sviestu ir išsiuntė į mišką pas nykštukus.

Bet pamotės duktė nepavaišino nykštukų pyragu, nesutvarkė jų kambarių ir atsisakė nušluoti sniegą.

- Jei jums reikia, tai patys ir šluokitės! Išėjusi ji ilgai vaikščiojo po mišką, bet jokių uogų nerado. O nykštukai jai einant namo tarė:

- Kai ji tars žodį, jai iš burnos kris rupūžės ir niekas jos nenorės vesti.

Taip ir buvo. Kai parėjusi namo tarė žodį, iš burnos jai pradėjo kristi rupūžės.

Nykštukų linkėjimai greitai išsipildė: kartą važiavo pro šalį karaliaus sūnus, pamatė gražiąją podukrą ir įsimylėjo. Parsivežė ją į pilį ir vedė.

O pamotė su savo dukra liko vienos gyventi savo gryčioje.