Našlaitėlis ir milžinas

Gal seniai, gal neseniai, tėveliams išmirus, liko pasauly vienas vaikužėlis. Vargšas bodamas ir niekur sau vietelės neturėdamas, susigalvojo į pasauli keliauti, bene ras kur pastogėlę.

Kelionei našlaitėlis nieko daugiau neturėjo, kaip tik varškės ryšulėlį ir sūrelio kamputytį, o rankelėj — stiprią ąžuolinę lazdužę.

Bekeliaudamas rado nuvargusį paukštytužėlį, ant žemės gulintį kaip negyvą. Atšildyti norėdamas, įsikišo jį užantin ir eina. Priėjęs kalnužėlį, užlipo ant jo apsidairyti. Ten sutiko baisų milžiną, jį užmušti pasikėsinusį. Našlaitėlis savo lazduže į kojos pirštą milžinui bakstelėjo, ir tas ant vienos kojos šokinėti pradėjo, nesavu balsu šaukdamas.

—         Na, na,— sako našlaitėlis pasidrąsinęs,— ko taip baisiai rėkauji? Juk dar vos pridėjau savo lazdutytę! Kas bus, kai pataikęs išilgai sveikatėlės uždrošiu?

Ir jau iškėlė lazdelę.

Milžinas pradėjo šaukti:

—         Nemušk, nemušk! Susikalbėsim kaip brolužiai, būsim draugužėliai. Tavo ta lazdelytė labai skaudi. Verčiau pabandykim spausti, tai matysim, katras daugiau turim sveikatėlės!

Ir milžinas, paėmęs rąstigalį, taip suspaudė, kad net medžio syvai pradėjo virti.

—       Tai niekis! — atsiliepė našlaitėlis.— Aš spausiu akmenužį.

Ir, pagriebęs savo varškės ryšulėlį, taip suspaudė, kad skystimas čiurkšlėmis bėgti pradėjo.

—        Tai stiprumėlis! — sako milžinas.— O dabar pažiūrėsim, katras toliau numesime.

Milžinas pagriebė akmenį sulig gera galva ir tolokai nulakdino, o našlaitėlis, išsitraukęs paukštužytį iš užančio, kai metė, tai tas nusigandęs lėkė ir lėkė, kol visai iš akių pradingo.

— Tai koks metimas!

Milžinas pabūgo toliau su našlaitėliu rungtis, draugužiu jį pavadino ir pasikvietė į namus pas savo brolužaičius. Broliai nusigando tokio stipruolio ir susitarė jį nakčia bemiegantį užmušti. Paėmė storą geležinę kartį ir taip drožė per priegalvėlį, kad net lovužė sugriuvo,— manė našlaitėliui galvytę sukulsią. O tas tyčiomis kojūgaly buvo atsigulęs ir galvelės vietoj puodelaitį padėjęs. Kai lovytė suiro, jis pašokęs suriko:

— Kas čia mano lovužytę užgavo? Kur tik mano lazdytėlė? Milžinai pabūgę pro duris išbildėjo, našlaitėliui vienam namužius paliko ir paskui toli jo lenkėsi.