Nauji karaliaus drabužiai

Seniai, labai seniai gyveno karalius, jis labai mėgo taisytis, drabužiams visus savo pinigus išleisdavo. Jis nesirūpino kareiviais, retai tevaikščiojo į teatrą, nuolat tik važinėjosi po miestą, kad visi matytų, kaip jis gražiai apsitaisęs. Kiekvienai valandai jis turėjo tam tikrus drabužius, ir, kaip apie kitus karalius kalbėdavo, kad jie taryboje, taip apie tą sakydavo: „Karalius velkasi naujus drabužius."

To karaliaus sostinėje virė triukšmingas, linksmas gyvenimas; kasdien privažiuodavo ten daugybė žmonių iš svetimų žemių. Kartą atvažiavusiųjų tarpe buvo du apgavikai: jie dėjosi audėjais ir sakėsi mokantys austi tokį audeklą, kurio niekur kitur nepamatysi, ir kad pasiūti iš to audeklo drabužiai esantys ne tik nepaprastai gražios spalvos ir raštų, bet dar turintys vieną nepaprastą ypatybę: jie nematomi tiems žmonėms, kurie neverti jų turimos vietos arba perdaug kvaili.

— Kad taip man įsitaisius tokius drabužius!—galvojo karalius.— Jais apsivilkęs, aš tuojau pažinčiau, kas mano karalystėje vertas tą arba kitą vietą turėti, kas nevertas; galėčiau taip pat atskirti protingus nuo mulkių. Taip, būtinai aš turiu tokius drabužius pasisiūdinti!

Ir tiems apgavikams tuojau jis davė nemaža pinigų, kad netrukdami pradėtų darbą.

Tariami audėjai pastatė dvejas stakles ir ėmė riesti, skietus dėti, pakojas mindyti, muštuvais pyškinti, bet iš tikrųjų jų staklės buvo tuščios. Jie tuojau pareikalavo geriausių šilkų ir auksinių siūlų, bet tuos šilkus ir siūlus susikimšo į kišenes, o patys iki vidurnakčio tuščiose staklėse bildėjo.

— Norėčiau pažiūrėti, ar daug jie išaudė,— tarė sau karalius, bet jį baidė mintis, kad mulkis arba nevertas savo vietos žmogus nematysiantis to stebuklingojo audeklo. Dėl savęs, žinoma, jis nieko nebijojo, bet vis dėlto geriau,— svarstė jis,— pirma nusiųsti ką kitą. Visas miestas jau buvo girdėjęs, kokią nuostabią ypatybę turi naujas audeklas, ir kiekvienas troško žinoti, ar labai didelis mulkis jo kaimynas.

— Siųsiu savo senąjį teisingąjį ministrą,— galvojo karalius.— Jis geriausiai matys, koks tas audeklas: jis tikrai išmintingas ir puikiausiai atlieka savo priedermes.

Ir teisingasis ministras nuėjo į tą kambarį, kur sėdėjo abudu apgavikai ir audė tuščiose staklėse.

„Viešpatie mano!—tarė jis sau išsigandęs, plačiai kęsdamas akis:— juk aš nieko nematau!"

Bet jis to balsu nepasakė.

Abudu apgavikai gražiai paprašė ministro prieiti arčiau ir paklausė, ar tinka jam spalva ir raštai. Klausdami jie rodė į tuščias stakles, o vargšas senelis žiūrėjo išpūtęs akis, bet nieko nematė, nes nieko ir negalėjo matyti.

„Viešpatie dieve,— galvojo jis: — argi aš būčiau kvailas? Niekuomet aš to nesitikėjau, ir niekas neturi to žinoti. O gal aš esu prastas ministras? Ne, niekam nereikia pasakoti, kad aš nieko nemačiau!"

— O ką jūs pasakytumėt apie mūsų audeklą?— paklausė vienas audėjas.

— O, gražus, neapsakytai gražus!—tarė ministras, žiūrėdamas pro akinius.— Kokie raštai, kokios spalvos! Aš pasakysiu karaliui, kad jūsų audeklas man be galo tinka.

— Malonu mums girdėti,— atsakė audėjai ir pradėjo aiškinti, kaip vadinasi spalvos, kaip išausti raštai, o ministras vis klausė ir sugrįžęs viską plačiausiai nusakė karaliui.

Tuomet apgavikai pareikalavo dar daugiau pinigų, šilkų ir auksinių siūlų, kad galėtų toliau varyti savo darbą. Visus tuos daiktus jie vėl susikrovė į kišenes ir susėdę vėl dirbo, pyškėdami tuščiose staklėse.

Netrukus karalius vėl nusiuntė vieną valdininką, taip pat labai teisingą žmogų, pasiteirauti, ar greitai bus baigtas darbas. Jam atsitiko tas pats, kas ir anam: jis žiūrėjo žiūrėjo į stakles, bet kaip ten nieko nebuvo, tai nieko ir nematė.

— Ar ne tiesa, kad audeklas puikus?—klausė apgavikai, rodydami ir aiškindami gražumą raštų, kurių visai nebuvo.

„Ar aš kartais ne kvailas!—krūptelėjo valdininkas. — Vadinas, netikčiau savo vietai? Vieni juokai! Bet rodytis tai kitiems nėra tiesiog reikalo."

Ir jis ėmė girti audeklą, kurio visai nematė, stebėtis ir gražėtis spalvų įvairumu ir raštų dailumu.

— Neregėtai puikus daiktas!—pranešė jis karaliui.

Visame mieste apie nieką daugiau negirdėti buvo kalbant, tik apie tą nuostabųjį audeklą.

Galop ir pats karalius įsigeidė pamatyti audeklą, ligi dar nebuvo išimtas iš staklių. Lydimas daugybės aukštų valdininkų, kurių tarpe buvo ir abudu pirma siųsti ministrai, jis nuėjo pas tuos gudragalvius, o tie tada dar smarkiau šoko austi, nors neturėjo nei apmatų, nei ataudų.

— Ar negražus gi audeklas?— klausė ministrai.— Prašom tik pažvelgti, šviesiausias karaliau, kokie čia raštai!— Ir jie rodė į tuščias stakles, manydami, kad kiti tai jau tikrai matantys, kas ten yra.

„Kas čia gali būti?— išsigando karalius.— Juk aš nieko nematau! Baisus daiktas! Ar aš mulkis būčiau? Gal aš prastas karalius? Tai būtų dar baisiau!"

— Tikrai gražus!—pratarė paskui balsu karalius.— Jūsų darbas labai labai man tinka.

Dėdamasis patenkintas, karalius linktelėjo galvą, nenustodamas žiūrėti į tuščias stakles, kad kiti nepastebėtų jį nieko nematant. Visi kiemiškiai žiūrėjo įspyrę akis ir matė ne daugiau, kaip pats karalius, bet už viens kito sakė: „Koks gražus, koks gražūs!" Ir jie sakė, kad karaliui labai tiktų pasisiūdinti iš to audeklo drabužius didelei iškilmei, turėjusiai netrukus būti.

— Puiku, gražu, nuostabu!—kartojo nuolat palydovai, gėrėdamiesi audeklu.

Karalius dovanojo apgavikams po kryžių ir davė jiems rūmų audėjų vardą.

Prieš pačią iškilmę apgavikai nėjo gulti visą naktį. Jie užsidegė per tuziną žvakių, ir visi miesto gyventojai galėjo įsitikinti, kaip jie skubino baigti karaliaus drabužius paskirtam laikui. Išaudę jie vyniojo audeklą iš staklių, paskiau karpė orą su didelėmis žirklėmis, siuvo be siūlų su adatomis ir galų gale tarė:

— Štai jau drabužiai pabaigti!

Atsiimti drabužių nuvyko pats karalius su žymiausiais kiemiškiais. Apgavikai pakėlė vieną ranką aukštyn, lyg laikytų ką, sakydami:

— Štai kelnės, štai švarkas, štai apsiaustas ir t. t. Šie drabužiai lengvi kaip voratinklis; jais apsivilkus, rodos, kad kūnas nieku nepridengtas; bet čia ir yra visa gudrybė!

— Taip, taip! — sakė visi kiemiškiai, patys nieko nematydami.

— Prašytumėm, kad šviesiausias karalius dabar nusivilktum,— tarė apgavikai.— Norėtumėm pažiūrėti prieš šitą didelį veidrodį, kaip tinka jums drabužiai.

Karalius nusivilko visiškai, o apgavikai ėmė jį vilkti savais drabužiais. Tuo laiku karalius tai į vieną, tai į kitą pusę sukinosi prieš veidrodį.

— Kaip jie tinka jūsų didybei! Kaip puikiai guli!—gražėjosi visi.— Kokie raštai, kokios spalvos! Stebuklingai gražūs drabužiai!

— Baldakimas, po kuriuo jo didybė teiksis eiti, jau prie durų!— pranešė vyriausias iškilmių tvarkytojas.

— Aš apsirengęs!—atsakė karalius.—Juk tiesa, kad puikiai guli?

Ir dar kartą jis apsisuko prieš veidrodį, norėdamas pasirodyti visiems, kaip jam rūpi gerai apžiūrėti savo drabužius.

Rūmų valdininkai, kurie turėjo nešti šleifą, pasilenkė, lyg ką keldami nuo žemės, ir nuėjo paskui karalių pasipūtę, tartum laikydami ką rankose; jie nedrįso pasirodyti nieko nematantys.

Taip ėjo karalius po puikiu baldakimu, ir visi žmonės gatvėse ir iš namų langų stebėjosi:

— Dieve, kokie gražūs karaliaus drabužiai! Kaip jie jam tinka, ir koks puikus šleifas!

Niekas nenorėjo sakyti, kad nieko nemato: tai būtų reiškę prisipažinti, kad esi kvailas ir nesąžiningai savo darbą dirbi. Jokie karaliaus drabužiai lig šiol nebuvo taip patikę visiems, jokiais jo drabužiais niekados taip visi nesigražėjo.

— Žiūrėkite, karalius visai nuogas!—staiga sušuko vienas, mažas vaikas.

— Viešpatie dieve, klausykite, ką sako nekaltas kūdikis,— tarė tėvas, ir visi pašnibždoms kits kitam kartojo vaiko žodžius. — Tikrai jis nuogas!—galop sušuko visi žmonės..

Karalius baisiai nustebo, ir jam pačiam buvo matyti, kad čia tikra tiesa yra. Bet vienas sau galvojo: „Vis tiek reikia procesiją baigti."

Ir rūmų valdininkai, taip pat pasipūtę, ėjo, iškilmingai nešdami šleifą, kurio visai nebuvo.