Neprarask vilties

Sykį vienas žmogelis nusprendė viską baigti: metė darbą, nutraukė ryšius su artimaisiais ir susirengė pasitraukti iš gyvenimo. Tačiau prieš lemiamą žingsnį jis dar nukeliavo į mišką paskutinį kartą pasikalbėti su Dievu.

Dieve, - paprašė jis, - pasakyk man nors vieną priežastį, dėl kurios verta nesiliauti gyvenus.

Dievo atsakymas jį nustebino.

- Apsižvalgyk, - tarė Dievas. - Ar matai papartį ir bambuką?

- Taip, - atsakė žmogus.

Pasėjęs paparčio ir bambuko sėklas, labai jomis rūpinausi: daviau joms šviesos, laisčiau. Papartis netrukus sudygo ir nuklojo žemę spindinčia žaluma, bet bambuko sėkla nerodė jokių gyvybės požymių. Tačiau aš nesilioviau ja rūpintis.

Kitąmet papartis sužaliavo dar vešliau, o bambuko sėkla ir vėl nesudygo. Tačiau aš nenustojau ja rūpintis.

Praslinko treti ir ketvirti metai, bet bambuko daigai nesirodė. Tačiau aš nenuleidau rankų.

Penktaisiais metais galų gale iš žemės prasikalė menkas daigelis. Palyginti su paparčiu, jis atrodė mažas ir nereikšmingas, tačiau per kitus šešis mėnesius bambukas iškilo iki šimto pėdų aukščio. Penkerius pastaruosius metus jis tiesiog augino šaknis. Šios šaknys sustiprino augalą ir suteikė jam viską, ko reikėjo išgyventi. Nė vienam iš savo kūrinių neduočiau tokio išbandymo, kurio jis neištvertų.

Tada Dievas pridūrė:

Ar žinai, kad visą šį laiką, kai vargai, iš tiesų auginai šaknis? Aš neapleidau bambuko - niekada neapleisiu ir tavęs. Nelygink savęs su kitais. Bambuko kita paskirtis nei paparčio, tačiau jie abu puošia mišką. Kai ateis tavo laikas, aukštai iškilsi.

- Ar aukštai turiu kilti? - paklausė žmogelis.

- Kaip manai, kiek augs bambukas? - paklausė Dievas.

- Tiek, kiek įstengs? - spėjo žmogus.

- Taip, - atsakė Dievas. - Kilk tiek, kiek sugebėsi.

Žmogus paliko mišką ir perpasakojo šį pokalbį sutiktiesiems.

Nesiskųskite Dievui dejuodami, kokios didžiulės jūsų negandos, bet šlovinkite Jo didybę, nes Jis sukūrė mus - savitus ir ypatingus, gebančius atskleisti savo galimybes!

Šrila Prabhupada tik senyvame amžiuje išsirengė į Vakarų pasaulį pradėti misijos, kurią jam nurodė jo dvasinis mokytojas, tačiau prieš vykdamas jis metų metus ruošėsi: meldėsi, rašė ir mąstė. Taip susidarė stiprios šaknys, kurios leido įkurti pasaulinę Krišnos sąmonės bendriją, kuri, kaip pranašaujama, darys įtaką pasauliui ateinančius dešimt tūkstančių metų.