Netikėtas sniegas

Kad žinotumėt, kas pas mus aną vakarą nutiko, — pasakojo Tadukas savo draugams. — Pirkioje jaunimas šoko. Mūsų Vincą kažkas šokdamas stumtelėjo; jis pasviręs į lango stiklą atsirėmė ir išspaudė. Visą vieną tarpelį išgrūdo. Lauke, žinote, buvo labai šalta, tvoros pyškėjo. Pro išmuštą langą kad ims šaltis į vidurį verstis! Visi sustojo šokę; toliau nuo lango pasitraukę, žiūri, kas čia nutiko.

— Žiūrėkit, sniegti, — sušuko vienas. — Ar matot, kokios gražios sniegulės palei langą laksto?

— Lauke sniegti, rogių kelią taiso, — atsiliepė kitas.

Šoko pro kitą langą pažiūrėti, ar smarkiai sniegti. Gi lauke šviesu, danguje žvaigždelės mirga. Bėga vienas į lauką pažiūrėti — sniego nė krislelio ore nematyti. Sugrįžęs sako:

— Lauke nesniegti. Iš kur tos sniegulės pirkioje atsirado?

— Ar nejuokauji? — klausia kiti. — Tai iš kur jos atsirado?

Nuo šalčio visus šiurpuliai ima, niekas nesiskubina lango užkimšti, tik sustoję žiūri, kaip pilki punduliai pro langą į pirkią verčiasi, o iš tų pundulių sniegulės skrieja ir paskraidžiusios tirpsta, nyksta.

Pasikvietė mokytoją — buvo į kitą galą nuėjęs su tėveliu pasikalbėti.

Atėjo mokytojas, pažiūrėjo pažiūrėjo ir sako.

— Pirmiausia langą užkimškit, kad nesusišaldytumėt, o paskui pasikalbėsime.

Kai langą užkimšo, tai, žinote, ką pasakė?

Esą bešokdami daug garo pirkioje prikvėpavot, priprakaitavot. Kai šaltas oras pasipylė pro langą, tai garą sutraukė į lašelius — matėte, koks buvo pilkas? O vandens lašelius paskui sušaldė į sniegules. Ir debesyse iš garo taip sniegas pasidaro.

— Gaila, kad aš tenai nebuvau, — atsidūsėjęs tarė Petrukas.

— Ir aš, ir aš norėčiau kada nors pamatyti, kaip sniegulės darosi, — pritarė kiti.