Nevisuomet švilpynaitė padaroma

Kartą pavasarį dėdė padirbo Juozukui, švilpynaitę. Nusilaužė gluosnio šakelę, atsipjovė nuo jos lygų galelį, stipriai rankomis pasuko, ir žievė atšoko nuo kamieno. Iškirpo žievėje akelę, nupjovė lygiai abu galu ir numovė žievės vamzdelį. Paskui iš to paties kamienėlio padarė nuskliaustu šonu kamštelį ir įstatė į platųjį vamzdelio galą ligi auselės. Kai papūtė, tai sušvilpė, kad ausis nuspengė.

Juozukui labai patiko švilpynaitė. Paskui dažnai prašydavo, kad dėdė padarytų tokią pat.

Atėjo ruduo. Juozukas atsiminęs vėl prašo dėdės:

— Padirbk, dėde, švilpynaitę.

— Ne,— sako dėdė, — jau turbūt nebegalėsiu, žievė bus prikepusi.

Ir, nusilaužęs šakelę, parodė, kad žievė jau nebesilupa.

— Kas ją galėjo prikepinti? — stebėjosi Juozukas. — Aš nubėgęs nuo kito gluosnio šakelę nulaušiu.

Dėdė sustabdė Juozuką ir tarė:

— Ir kita šakelė nebus geresnė. Mat pavasario saulutei pakaitinus, po medžio žieve atsiranda sulčių. Tos sultys atmerkia žievę nuo medžio. Dėl to pavasarį ir vasarą žievė esti nuo medžio atšokus, ir lengva nulupti. Rudenį ir žiemą saulė nepajėgia pagaminti tų sulčių, ir žievė vėl prikepa, priauga prie medžio. Tik pavasarį vėl galėsiva švilpynaites sukti.

Juozukas atsidūsėjęs sutiko.