Nuo tvirtovės pylimo

Ruduo. Mes stovime ant tvirtovės pylimo ir žiūrime tolyn į mėlynąsias jūros platybes. Matome plaukant daugybę laivų baltomis burėmis ir anapus Zundo stūksant Švedų krantą, nušviestą išblyškusių vakarinės saulės spindulių. Užpakaly mūsų kaip kokia siena niūkso tamsus miškas; dideli šakoti medžiai artimais ošia aplink mus; jų pageltę lapai nuolat krinta žemėn. Apačioj, prie tvirtovės pylimo pažemio, juoduoja pilki namai, aptverti aukšta tvora. Tamsu ir nejauku už tos tvoros, bet dar tamsiau ir baisiau ten, už geležinių kalėjimo langų, kur sukaustyti grandinėmis sėdi sunkūs nusidėjėliai.

Baigiančios leistis saulės spindulys krito į vieno kalinio kameros pliką sieną. Saulė juk šviečia geriems ir piktiems. Atšiaurus kalinys rūsčiai pažvelgė į šaltąjį saulės spindulį. Staiga atskrenda mažas paukštelis ir nutupia ant geležinio lango virbalo. Paukštis taip pat gieda visiems: ir geriems, ir piktiems. Jo giesmelė labai trumpa: „kvivit"—ir viskas! Bet paukštelis neskrenda iš čia; jis vis čirpsi, plevena sparneliais, glosto plunksneles, papučia gurklelį, visas pasišiaušia...

Surakintas geležimis nusidėjėlis žiūri į jį, ir rūstus jo veidas ima giedrėti, jo širdy gimsta kažkoks nesuprantamas jam jausmas. Tas naujas jausmas toks gaivinamas kaip saulės spindulys, toks malonus kaip kvepėjimas žibučių, taip puikiai žydinčių pavasarį pagal tvirtovės pylimą.

Staiga pasigirdo rago balsas; garsiai ir džiaugsmingai jis skambėjo vakaro ore. Pabūgęs paukštelis purpt ir nuskrido tolyn; saulės spinduliai po truputį užgeso; vėl tamsu ir nejauku kalėjimo kameroj, vėl tamsu nusidėjėlio širdy. Bet vis dėlto saulės spindulys buvo išvaikęs tam tarpui tamsybę, o paukštelio giesmelė paįvairinusi nelaimingojo kalinio atskirybę.

Todėl skambėkite, skambėkite, stebuklingieji medžiotojų rago balsai! Skambėkite džiaugsmingai ir garsiai! Vakaras toks gražus, ir nurimusi jūra taip tyliai supa savo užmigusias bangas!