Oi, oi, primušė...

Atitrūko vienas kankorėžis nuo eglės šakos, bumpt meškai j kaktą!

—      Oi, dabar tai bus,— aimanuoja meška.— Iššoks guzas kaip arbūzas, abi akys užtins, nieko nebematysiu.

Eina per mišką ir verkia.

O priešais vilkas atsirioglina.

—     Tokia didelė ir verki,— sako.— Kas atsitiko?

—      Ir tu verktum, jei būtų primušę,— sako meška.

—      Kas gi tave primušė?

—     Pati nežinau. Tik jau kad rėžė į tarpuakį, net žarijos pasipylė. Oi oi oi...

—     Taip tau ir reikia, sena tingine, kad per žiemą lauže miegi.

Meška dar labiau susigraudino, neradusi užtarimo, ir eina toliau verkdama:

—      Oi oi, primušė...

—      Kas primušė? — klausia lapė, priešais atšvytruodama.

—      Pati nežinau. Tik jau kad žiebė į kaktą, vos galva neskilo pusiau.

—      Gerai padarė. Kokia nauda iš tavęs, jei vištienos nemėgsti,— atkirto lapė.

Meška dar labiau susigraudino, neradusi užtarimo. Ašaros iš akių čiurkšlėmis trykšta, o pati eina toliau ir žliumbia visu balsu kaip rėksnys vaikas:

—      Oi oi, primušė...

—      Kas tave primušė, meškute lepeškute? — meiliai klausia kiškelis, priešais atstriksėdamas.

—      Ar aš žinau... ar aš žinau... Tik jau kad davė, tai davė, ko galvos nenunešė.

Kiškis gudriai apžvelgė mešką, pakraipė ūsą ir sako:

—      Blogi tavo popieriai, jei galva vos besilaiko. Reikia labai gero gydytojo, bet vargu ir tas pagelbės.

Meška baisiausiai persigando.

—      Tai ką man dabar daryti? Nejaugi reikės mirti?

—      Nežinau, meškute lepeškute, — gudriai kraipo ūsą kiškelis.— Pabandyk vieną vaistą, štai jis: nubėk prie upelio, atsistok ant skardžio ir gerai įsižiūrėk į vandenį. Jeigu tai nepadės, tada jau nežinau, ką tau bepatarti.

Meška padėkojo kiškiui ir nudūmė prie upelio. Atsistojo ant skardžio, žvilgt į užutekį. Mato — galva vietoje, o kaktoje jokio guzo kaip arbūzo. Tik sakų prilipę ten, kur taukštelėjo kankorėžis, ir akys užtinusios nuo ašarų.

Ar nebijai, kad zuikiai subadytų?