Oželis ir velniai

Karalius neturėjo vaikų. Jis nuėjo medžioti, bemedžiodamas užsigeidė gerti. Jis pasilenkė, o velnias už barzdos:

— Neleisiu! Jei pavesi, ko namie nepalikai, tai paleisiu. Kas daryti? Prižadėjo. Pareina namo,— ogi randa — duktė gimusi! Kai jai sueis dvidešimt metų, tai velnias paims. Jau duktė užaugo. Karalius išvažiavo ir visa išsivežė, kad jo akys neregėtų šito krašto. O dukterį paliko. Ji pabunda — vienui viena, tuščia! Tik randa tvarte vieną ožiuką. Ir ji verkia.

—      Cit, aš išvešiu tave. Greitai renkis! Statinę — į rogutėles, į statinę pati įlįski.

Veža. Veža, veža — lekia velnių pulkas.

—      Ožy, ožy, ką veži?

—      Alutį vežu.

—      Ožy, ožy, mes tave pjausim!

—      Nepjaukit, aš jums giesmę pagiedosiu.

—      Gerai, gerai.

— O Kasiutė, Kasiutė Kamarėlėj sėdėjo, Šilkų kasą pynėjo, Savo svečių laukdama.

—      O! Gerai, gerai! — linksmi nulėkė.

Važiuoja toliau, sutinka kitą velnių pulką.

—      Ožy, ožy, ką veži?

—      Alutį vežu.

—      Ožy, ožy, mes tave pjausim.

—      Nepjaukit, aš jums gražią giesmę padainuosiu.

—      Gerai, gerai.

—      O Kasiutė, Kasiutė Kamarėlėj sėdėjo, Šilkų kasą pynėjo, Savo svečių laukdama.

Nubėgo linksmi. Ir trečią pulką sutiko, vėl taip pat giedojo. Nulėkė velniai. Oželis privažiuoja marias, gieda:

—      Išeik, pone karaliūnai, Patiesk šilkų juostą,— Tavo svečiai atvažiuoja!

Ir triskart sugieda. Išgirdo tarnai:

—      Kas ten už marių rėkia? Patiesė per marias šilkų juostą, žiūri — atvažiuoja ožiukas ir statinę atveža. Ak, tada oželį labai mylėjo, vynu girdė.

O velniai nulėkė į dvarą — nieko nėra. Suprato:

—      Galbūt, kad oželis nuvežė. Vytis! Prisivijo į marias. Ir gieda taip pat:

—      Išeik, pone karaliūnai, Patiesk šilkų juostą,— Tavo svečiai atvažiuoja!

Išeina karaliūnas, velniai vėl prašo perkelti per marias. Patiesė šilkų juostą, kai truktelėjo, ir visus mariose paskandino! Ir dabar velnių jau nėra.