Pasakos

Vienas bernas tarnavo pas žmogų visus metus už dvylekį. Pasibaigus metams, atsiėmė dvylekį, nunešęs įmetė į šulinį: tas dvylekis nuskendo. Atsidūsėjęs bernas sako:

—      Dar negerai tarnavau — nuskendo.

Kitus metus vėl tarnavo už dvylekį, o kai pasibaigė metai, jis tą...

Dvi dienas šėlo audra. Jūra riaumojo, didžiulės bangos virto į krantą, protarpiais lietus pylė kaip iš kibiro.

O naktį audrą lyg kas į maišą būtų ėmęs ir sugrūdęs.

Rytą tyku, ramu, gražu aplinkui. Saulutė šviečia, paukšteliai čiulba.

Išcimpina žiovaudamas...

Vieną gegužės mėnesio dieną audra užklupo ant medžio vamėnuką. Paukščiukas dar nemokėjo lėkti, vėjas nubloškė jį nuo šakos, lietus prie žemės priplakė.

Vaikai rado jį po medžiu vos gyvą, parsinešė namo.

Zigmuko mokytoja apsiėmė vamėnuką atgaivinti ir užauginti.

Po...

Atvežė antį iš Portugalijos, kiti sakė, kad iš Ispanijos,— bet tai visai nesvarbu. Todėl ją praminė portugale. Ji dėjo kiaušinius, paskui ją papjovė, iškepė, iščirškino ir suvalgė — šitai ir visa jos istorija. Visos antys, išriedėjusios iš jos kiaušinių, taip pat vadinosi...

Buvo toks bernas, vardu Jurgis Rastelis. Jis suderėjo pas vieną ūkininką visus metus tarnauti. Ūkininkas klausia:

—      Kiek norėsi algos?

Rąstelis atsakė:

—      Tiek, kiek per metus įkris man į ausį.

Taip ir sutarė. Išbuvus visus metus, Rasteliui į ausį teįkrito vos trys...

Vieną gražią rudens dieną vaikai nubėgo į miškelį. Pageltę lapai byrėjo nuo medžių šlamėdami: „Žiema eina, žiema eina”. Mindžiodami braškančius lapus, vaikai gaudė, rinko kur gražesnius. Mažiausioji, Julytė, supratusi lapų šlamėjimą, pagavo rykštelę ir ėmė juos plakti...

Kitą kartą vienas žmogus panoro pasidaryti geldą. Tam darbui pasamdė meistrą. Meistras tašė tašė — ėmė ir numažino. Nuėjo pas šeimininką ir sako:

—        Niekai iš didelės geldos, reikia dirbti mažesnę.

Seimininkas sutiko.

Meistras kad kirto — ir vėl sumažino. Eina...

Vytukas ir Jurgiukas labai laukė žiemos. Ir klumpaites buvo pasikaustę. Kartą kitą jau buvo pasnigę, tik tikrosios žiemos dar vis nebuvo: kūdroje vos kartą buvo ledas pasirodęs, ir tai tik pakraščiuose.

Tik štai keliasi vieną rytą ir girdi, kaip ratai gruodu tarška. Klausia:

— Ar...

—      Žagre, žagrele! Jau pavasaris atėjo. Aš noriu, kad tu mane apartum,— paprašė žemė žagrę.

—      Aš sutinku, bet nieko negaliu padaryti be savo vyresniosios seselės verstuvės,— atsakė žagrė.

—      Tu žinai, kad aš tau niekuomet neprieštarauju,— atsiliepė verstuvė,...

buvo didžiai mylimi, o mažiausiojo nei tėvai, nei broliai neužkentė, kasdien jį paikučiu apjuokdavo. Jei broliams koks drabužis nepatikdavo, šitas turėdavo sudėvėti; jei koks valgis aniems neskanus, šitam pristumdavo; jei anuodu ko prašydavo, visa gaudavo, o šitas nieko; jei broliai...

Atėjo žiema, apsidairė, ar visi jos laukia, ar medžiai ir žolės vasaros parėdus jau nusimetę, sėklas žemėje pasėję, apklostę. Apsidarius žemę sustangino, ant upių ir ežerų ledo tiltus nutiesė, viską baltais patalais apklojo.

Stūkso miškai ir sodai sustingę, tūno kietoje...

Niekas daugiau nemoka tiek pasakų, kiek moka Olė-Lukojė. Ir kaip jis gražiai sako tas pasakas! Vakare, kada vaikai ramiai sėdi prie stalo ar ant suolelių, ateina Olė-Lukojė. Su vienomis kojinėmis jis patyliais užčiaužia laiptais, paskui atsargiai atidaro duris ir leidžia iš savo...

Tyliai tyliai suvirpa kampe oras, ir vos girdimas kanarėlės balsas pasiekia Petriuko ausis. Pradžioje jis toks tylutis, toksai silpnas, kaip nesusitupėjusio ankstyvo žiogelio svirpimas. Bet jis kas akimirką auga, stiprėja, kol pavirsta svirplio čirenimu, paskui skardžiu žadintuvo...

Mudu su broliu, kai nunokdavo pienės, nuolatos jomis žaisdavome. Būdavo, einame kur nors į savo darbą — jis priešakyje, aš jo pėdomis.

— Serioža! —rimtai pašaukiu jį.

Jis atsigrįžta, o aš pūsteliu kiaulpienę jam tiesiai į veidą. Už tai jis ima mane tykoti ir taip jau, kai...

Buvo kartą didelė, drūta adata, ją visi vadino adikliu. Bet ji manė, kad laibumo ji tokia pat, kaip ir siuvama adata.

— Laikykit mane tvirčiau! — tarė adata pirštams, imantiems ją iš siuvamosios dėžutės. — Žiūrėkit, kad neišmestumėt! Jei nukrisčiau žemėn, manęs daugiau...

Gyveno du seni senukai, jie neturėjo vaikų. Vieną kartą senis kapojo malkas ir netyčia nusikirto sau rankos nykštį. Paėmęs įskėlė jis pagalį, įspraudė savo nykštį ir užmetė už krosnies. Nuo to laiko praėjus trims savaitėms, vieną kartą senė klauso, kad už krosnies verkia...

Eina laputė per mišką ir atsargiai dairosi. tik staiga iš tankumyno iššoko trys šunys ir puolė prie laputės. - Palauk, palauk, palauk! - ambrijo visi trys. Bet laputė nė negalvojo laukti: šoko į šoną, kad net dulkės parūko, ir nuskuodė į paupį, kur jos ola buvo.

Vijos šunys, kiek...

Kitąsyk buvo trys broliai, du gudrus, vienas kvailas. Eina sykį visi trys vienu keliu, ir atvažiuoja turtingas ponas. Sustojęs ties keliauninkais, klausia:

—      Kur einate, vyrai?

—      Einam į pasaulį laimės ieškoti.

—      Na, tai eikit vienas pas mane už berną!

—      Galėsiu...

Mylimąjį karaliaus žirgą apdovanojo aukso pasagais. Po aukso pasagą gavo jis kiekvienai kojai.

O už kokius nuopelnus?

Žirgas buvo labai gražus: laibos kojos, išmintingos linksmos akys ir tokie puikūs karčiai, jog jie kaip apdangalas gobė jo visą kaklą. Žirgas buvo ne tik gražus,...

Atitrūko vienas kankorėžis nuo eglės šakos, bumpt meškai j kaktą!

—      Oi, dabar tai bus,— aimanuoja meška.— Iššoks guzas kaip arbūzas, abi akys užtins, nieko nebematysiu.

Eina per mišką ir verkia.

O priešais vilkas atsirioglina.

—     Tokia didelė ir verki,— sako.— Kas...

Arvydas išėjo į pievą. Ir išgirdo — cvirpt cvirpt! — žiogelis groja. Ieško, dairosi — kur tas muzikantas? Ogi štai ant lapelio sėdi. Žaliu švarkeliu, juodomis kaip aguonos grūdai akutėmis.

Arvydas prisėlino, kapt — ir pagavo muzikantą. Pasidėjo ant delno, pridengė rankute ir...

Kalifo Hanino al Rašido viešpatavimo metu gyveno Bagdade gana pasiturintis pirklys, vardu Alis Kodža. Jis gyveno tėvo paliktuose namuose ir, daug nesivaikydamas, tenkinosi pelnu, gaunamu iš savo verslo. Kartą per tris naktis pagrečiai jis matė keistą sapną. Rimto veido senyvas vyras...

Marmuriniuose karaliaus rūmuose buvo puota — krikštijo karalaitį. Bet tėvai nesidžiaugė: mat jų mažasis sūnus gimė nesveikas. Viršugalvyj jam kėksojo juokingas kuodas. Todėl ir praminė karalaitį Kuoduočiu.

Jo krikšto motina buvo burtininkė.

— Neliūskite,— tarė ji tėvams,— nebus...

Buvo paskirta dovana, ir dar ne viena, o dvi už greitą bėgimą: viena didžioji, kita mažoji,— ir ne už lenktynių laimėjimą vieną kartą, o už greitumą per visus metus.

— Aš gavau didžiąją dovaną!—apsidžiaugė kiškis.— Juk visada galima tikėtis, kad reikalas bus teisingai...

Kartą iš pinigų kalyklos išriedėjo blizgantis sidabrinis šilingas. Iš džiaugsmo, kad toks gražus, pašoko aukštyn, suskambėjo ir sušuko:

— Dabar aš keliausiu po platųjį pasaulį!

Ir tikrai jis pradėjo keliauti po platųjį pasaulį.

Glamžė jį su savo šiltomis rankutėmis vaikas,...

Rugiuos, tarplysyje, susitiko putpelė su kurapka.

— Putpelyt, putpelyt! — šaukė putpelė, tardamosi savo draugę sutikusi.

— Čirrikšt! — kartu sušuko kurapka, palaikiusi putpelę per kurapkiuką.

Susitikusios įsikalbėjo.

— Ar nebūsi va giminės, — paklausė putpelė, — kad toks panašumas?

...

Nebežinau, kur ir kuomet gyveno žymi turtinga našlė su dviem dukterim. Ji turėjo trejetą vaikų, bet trečios — mažosios — dukters motina nemylėjo ir laikė ją virtuvėj prie sunkaus, nešvaraus darbo.

Vargšę mergaitę visaip pravardžiavo, barė, čia netikša, čia pelene, čia murze...

Vienas kareivis tarnavo karaliui apie dvidešimt penkerius metus; pabaigęs tarnystę — neturi nė kiek pinigų kelionei. Sudėjo jam draugai tris auksinus, ir eina jis savo keliais. Beeidamas sugalvojo: „turiu tris auksinus — kas iš to; geriau būtų, kad gaučiau kokį arklį nusipirkti, tai...

Varna Nelaboji buvo įsipykusi visiems kiemo gyventojams. Nekentė jos vištos, nemėgo karveliai, bijojo žvirbliai, vagim kregždės vadindavo. Ir šuo Margiukas, pamatęs varną, šokdavo vytis.

— Negalim nė palesti ramiai, — krūtinę atstatęs burkavo senis karvelis, po kiemą vaikščiodamas....

Visos Rytų dainos dainuoja apie lakštingalos ir rožės meilę. Tyliomis Žvaigždėtomis naktimis sparnuotas giesmininkas čiulba savo giesmeles kvepiančiai gėlelei, pavergusiai jo širdį.

Netoli Smirnos, aukštųjų platanų pavėsyje, ten, kur pirkliai, apkrovę prekėmis, varo savo...

Gale kaimo kitą kartą gyveno viena senė Stroliabobė ir turėjo vieną avelę. Tą avelę supančiojusi pakelėmis ganė, bet vieną kartą avelė išsipančiojo, peršoko per kelią ir nubėgo per ežią į dvaro lauką. Pamatė dvaro ponas ir liepė Stroliabobės avelę į dvarą nuvaryti ir...

Sode, iš sėklos išdygus, užaugo obelėlė.

Tokia pat obelėlė augo darže, patvoryje.

— Su anąja tiek to: ne vietoje auga, — tarė sau šeimininkas, — sode laukinės obels neauginsiu.

Pasiėmė pjūklą, peilį, tam tikros dervos, skarulėlį ir nuėjo į sodą.

— Ką veiksi sode, tėveli? —...

Buvo toks ponas nelabas, jis turėjo tarną. Tam tarnui visur leido vaikščioti, tik į vieną kambarėlį liepė neiti.

Kartą ponas išėjo, kur jam reikėjo, o tas jo tarnas galvoja, kas tame kambarėlyje būtų, kad jam neleidžiama pažiūrėti. Ėmęs ir pradarė duris, bet durys įkirto...

Vytukas nubėgo į šlaitą atsigerti. Šlaite prie pat upeliuko buvo įstatytas į žemę boselis išmuštu dugnu. Į boselį sunkėsi, kunkuliavo iš žemės tyras tyras vanduo, pylėsi per kraštelius ir čiurleno į upelį. Čiurleno ir vasarą, ir žiemą.

Vytukas sustojo prie boselio ir žiūri,...

Buvo vienas pavargėlis žmogus, turėjo tris sūnus. Mirdamas vienam jis paliko katę, kitam — vėtyklę, trečiam — karnų pundelį.

Vyriausias sūnus pasiėmė katę į krepšį ir eina sau. Užėjo į tokį dvarą, kur žmonės negalėjo miegoti per peles ir žiurkes. Jis pasiprašė...

Buvo senelis ir senelė, ir neturėjo jie vaikų. Kartą pavasarį senelis išarė dirvą, išakėjo ir pasėjo grikius. Prijunko gulbės, atlekia iš ežero ir lesa grikius. Senelis klausia senelės:

—         Senei, ką daryti? Gulbės visus mano grikius išles.

—          Eik ir nupjauk...

Ko dainuoji, kaip piemuo ganydamas?

— paklausė senis žvirblis, sutikęs lakštingalą gale sodo.

— Pačią ir vaikus linksminu, — atsakė lakštingala.

— Aa! Gerai darai. Tai nepyk, kad taip šiurkščiai pasisveikinau, — tarė žvirblis, lipšniau sučirškėjęs. — Matai, aš šios vietos nuolatinis...

Mudu su Arvydu mėgstame keliauti. Keliaujame labai toli, ir nesakykite, kad tik po kiemą. Keliaujame dviese, nes mama dar mieste. Triračiu išvažiavę iš Vilniaus, mes atvažiuojame prie aukštų cementinių laiptų.

—      Tėti, tai Maskvai — sako Arvydas.

—      Taip, Maskva,—...