Pasakos

Tai paseksiu pasaką:

Rijo vilkas ašaką,

Ašaka gerklėj įstrigo,

Vilkas ū ū ū! Suriko:

- Gerve,

Kišk š gerklę snapą,

Lauk ištrauk

Tą aštrų šapą,

Tai paseksiu pasaką...

Kartą gyveno labai išdidus ir pasipūtęs povas, kuris prieš kiekvieną girdavosi savo gražiomis plunksnomis. Net kai lydavo, jis stovėdavo ir žiūrėdavo į savo atvaizdą balose.

Tik pažiūrėkite į mano uodegą! — imdavo krykštauti.

Įsižiūrėkite į mano plunksnų spalvų gamą. Aš...

Mudu su Arvydu mėgstame keliauti. Keliaujame labai toli, ir nesakykite, kad tik po kiemą. Keliaujame dviese, nes mama dar mieste. Triračiu išvažiavę iš Vilniaus, mes atvažiuojame prie aukštų cementinių laiptų.

—      Tėti, tai Maskvai — sako Arvydas.

—      Taip, Maskva,—...

Motiejukas atsigulė labai pavargęs. Dieną aukštais medžiais laipiojo strazdų lizdų kraustyti. Įlipo į vieną medį — strazdukų jau išlėkta. Įlipo į kitą, strazdukus jau rado palekiančius — purpt, purpt, ir išlėkė jam iš po nosies. Įlipo į trečią.

Strazdukai jau plunksnoti,...

Birutė buvo gera mergaitė, tik kartais kažin kas jai pasidarydavo: imdavo pyktaut, su broliukais bartis. Visu kuo būdavo nepatenkinta: ir slenksčiu, kad per aukštos — kojelės kliūdavo, ir krėslu, kad jai savo koją pakiša, ir savim, kad neatsimena, kur lėlytės suknelę padėjus, kad...

Mudu su Arvydu ėjome jūros krantu. Bangos vis liejosi ant smėlio ir taškė mums kojas. Jų viršūnės buvo baltos kaip sniego pusnys. O jūra atrodė labai didelė — be galo, be krašto. Ji ūžė ir šniokštė.

Kai viena tokia putota banga vėl užliejo krantą ir jau ketino grįžti atgal,...

Ką tik praūžė staigus lietus su perkūnija. Sunkiai alsuodama, garavo žemė. Tuo metu iš kiemo išlindo nedidelis juodmargis kačiukas ir atsargiai, purtydamas dar nesušlapusias kojas, pabandė pereiti purvo ir vandens pritvinusią gatvę. Jis buvo toks atsargus ir toks išlepintas, kad...

— Tėveli, dėl ko anie noragai, kur guli svirne, tokie juodi, o Šitie prie žagrės gražiai žvilga? Galbūt jie sidabro?

Taip klausė šešerių metų Algirdukas, sutikęs tėvą su arklu iš lauko sugrįžtant

— Ir šitie žvilgantieji noragai, ir anie pajuodavusieji — toje pačioje...

Kartą viename krašte siautėjo baisus šernas: kniso sodiečiams laukus, draskė gyvulius ir žmonėms savo iltimis žarnas paleisdavo. Ir prižadėjo karalius, jeigu tik atsirastų žmogus, kuris išvaduotų kraštą nuo tos nelaimės, gerai už tai atsilyginti. Bet žvėris buvo toks didelis ir...

Vienas turtingas pirklys sukvietė pas save daug vaikų, jų tėvai buvo vis turtingi ir žinomi žmonės. Tas pirklys gyveno gerai, buvo žmogus prasišvietęs, kadaise net gimnaziją baigęs,— o tą mokslą jam davė tėvas, pradžioje vertęsis gyvulių supirkinėjimu, bet savo dorumu ir...

Kartą Andriukas parsinešė iš lauko baltą akmenėlį. Sutikęs draugus, parodė jiems ir sako:

— Tai parsinešiau akmenį: nedidelis, bet sunkus; jūs nė vienas jo nebūtumėt parnešę.

Pamatę akmenėlį, vaikai akis į Andriuką pastatė, pečiai patrūkčiojo.

— Ar tau galvoje negera?...

Buvo kartą vyras, kuriam mirė pati, ir moteris, kuriai mirė vyras; tas vyras turėjo dukterį, ir ta moteris turėjo dukterį. Mergaitės buvo pažįstamos ir drauge eidavo pasivaikščioti, o paskui užsukdavo į tos moters namus. Vieną sykį ta moteris ir sako vyro dukteriai:

– Žinai,...

Baigėsi vasara, bet saulutė dar gerai šildė. Katrytė atsisėdo po žirniku darbelio dirbti.

Staiga žirniko šakose kažkas brakštelėjo. Katrytė pakėlė galvą, pasižiūrėjo į medį — nieko nematyti. Po valandėlės vėl trakšt, trakšt, ir nubyrėjo kažin kas per šakas: jai į...

Kad žinotumėt, kas pas mus aną vakarą nutiko, — pasakojo Tadukas savo draugams. — Pirkioje jaunimas šoko. Mūsų Vincą kažkas šokdamas stumtelėjo; jis pasviręs į lango stiklą atsirėmė ir išspaudė. Visą vieną tarpelį išgrūdo. Lauke, žinote, buvo labai šalta, tvoros pyškėjo. Pro...

Nagų gentis kitados gyveno ant kalno, vadinamo Insai Sira.

Tais laikais gyvuliai mokėjo žmonių kalbą. Žmonės ir gyvuliai gyveno skyrium, bet jei kas nors iš jų susirgdavo, būdavo gydomi tais pačiais vaistais. Tie vaistai buvo tokie geri, kad net numirėlį galėdavo atgaivinti. Taigi...

Buvo pavasario pradžia. Žąsys dar žąsiukus perėjo. Žąsinas vienas po kiemą vaikščiojo. Vaikščiojo ir laukė žąsies kurios iš ląstos išeinant, kad gautų su kuo pasikalbėti.

Patvoriais vaikštinėjo degloji, išėjusi prasivėdint, kojų pramankštint.

Aukštai aukštai lėkė laukinės...

Gyveno kartą malūnininkas ir turėjo gražią dukterį. Kai mergaitė į metus atėjo, tėvas sumanė išleisti ją už turtingo vyro, kad nereikėtų jai paskui vargo vargti. Jeigu tik atsiras toks jaunikis ir pasipirš, tai ir atiduosiu, – galvojo jis.

Neilgai truko, ir atvyko jaunikis....

Justukas buvo įsižiūrėjęs vieną vietą rugių lauke. Iš tenai kelis kartus matė kurapką išlekiant.

— Turbūt tenai vaikus peri, — tarė sau, — nueisiu lizdo paieškoti.

Nueina. Brenda tarplysiu, dairosi į šalis. Iš rugių pakyla senė kurapka, nutupia į tarplysį ir bėga šlubuodama nuo...

Kartą ankstyvą rytmetį karalius sušaukė savo ministrus ir pasakė: „Šią naktį sapnavau įspūdingą sapną. Buvau drugelis, plasnojau nuo gėlės prie gėlės ir gėriau nektarą.

Mano sapnas buvo toks ryškus ir tikroviškas, kad rimtai suabejojau: ar aš esu karalius, kuris sapnavo, kad yra...

Kartą savo namų kieme moteris pamatė sėdint tris senukus ilgomis žilomis barzdomis. Jie atrodė nepažįstami. Moteris tarė:

- Nesu jūsų mačiusi, bet, manau, esate alkani. Prašom užeiti pavalgyti.

-      Ar šeimininkas namie? - pasiteiravo senoliai.

-      Ne, - atsakė moteris, - jis...

Bendrabučio kambaryje prietemoje sėdėjo vaikų būrelis. Susėdo kaip kuriam buvo patogiau. Pasakojosi vienas kitam, ką aną naktį sapnavę.

Petrukas sapnavęs miškelį. Gražus miškelis. Ir uogų jame auga, ir grybų dygsta. O paukščių paukščių, kokių tenai nebuvę! Kiekvienas savo...

Kaime buvo pats darbymetis. Jokūbaičių kieme buvo likus tik pati Jokubaitienė su savo mažiausiuoju sūneliu, penkerių metų Gabriuku. Šiaip prie motinos nuolat būdavo jos smarki padėjėja, septynerių metų dukrelė Rožytė; bet tą dieną motina buvo išsiuntus ją pas tetą ko...

Kaziukas buvo nusivaręs karves į , lauko galą, už ežerėlio, į miškelį, ir pasivėlino pietų parginti. Mama pasiuntė jaunesnįjį sūnelį Stasiuką, kad pašauktų.

Stasiukas, nubėgęs iki ežerėlio, sušuko:

— Kaziuk, varyk pietų!

— Pietų! — atsiliepė iš miško.

— Greičiau! —...

Akmuo su geležim iš senų senovės kaimynais gyveno: kalnuose tarp uolų geležies sluoksniai kuo ramiausiai gulėjo. Gyveno gražiai, kaip kaimynams pritinka. Tik paskui palengva ėmė ir susipyko. Ir štai kaip buvo.

Žmogus iš pradžių buvo labiau akmenį pamėgęs: tai ginklą iš akmens...

Pas Kaziuką į kaimą atvažiavo vasarą paatostogaut jo pusbrolis Vincukas. Atvažiavo iš didelio miesto, tai turėjo apie ką pasakot. Ne tiktai Kaziukas, bet ir suaugę klausydavosi susidomėję, kai imdavo apie miesto nepaprastumus pasakot.

Kaziukui labiausiai patikdavo, kai apie žvėryną...

Mama dovanojo savo dukrelei Stasytei gėlelę. Moliniame puodelyje gražiai išauginta gėlelė, besirengianti žydėti.

Stasytė pasistatė gėlelę ant lango, kasdien laistė, kaip mamos buvo išmokyta. Ir džiaugėsi, kad, akeles nuo knygų pakėlus, turės į ką pasižiūrėti, kuo...

Vytukas, Jonukas, Onytė ir Julytė susitarė eiti į miškelį uogauti. Miškelis buvo už ežero.

Priėję ežerą, vaikai ėmė tartis, ar aplinkui eis, ar laivu perplauks.

Mergytės pabijojo laivu keltis, nuėjo pėsčios. Berniukai sėdo į laivelį ir nuplaukė. Sutarė sueisią ant ežero...

Kaimo pelė liūdnai stebėjo, kaip jos bičiulė miesto pelė krovėsi savo krepšius ir ruošėsi išvykti. Miesto pelė ką tik praleido kelias ne itin linksmas dienas kaimo pelės namuose - laukuose po gyvatvore. „Vargšele, - pasakė miesto pelė su gailesčiu balse, - tu taip blogai gyveni...

Pro Vytuko tėviškę nutiesė geležinkelį. Tiesumu ligi geležinkelio buvo ne daugiau kaip kilometras. Nubėgęs į sodo galą, Vytukas gražiai matydavo tą vietą, kur traukinys švilpdavo.

Vytukas greit suvokė, kada traukiniai eina.

Nubėgs, būdavo, į sodą ir klauso, ar jau atidunda....