Pagrandukas

Kartą senelė sako: - seneliuk, seneliuk, neturime duonutės. Ką darysime?

- Et, nedidelė bėda, - atsakė senelis. - Aš atnešiu miltų, tu užmaišyk tešlą ir iškepsime duonutę.

Kaip tarė, taip ir padarė. Senelis atnešė maišelį ruginių miltų, senelė duonkubilyje užmaišė tešlą, o kai ji įrūgo, padarė tris didelius kepalus ir pašovė juos į krosnį. Duonutė kepa, o senelis sako:

- Senute, duonkubilio kampuose dar liko truputis tešlos. Reikia ją išgrandyti ir padaryti mažutį kepalėlį - pagranduką.

Senelė taip ir padarė, kaip sakė senelis: pašovė į krosnį mažutėlį dailutį kepalėlį - pagranduką. Greitai jis iškepė ir buvo toks dailus, kad seneliai negalėjo juo atsidžiaugti.

Senelis padėjo kepalėlį ant palangės, kad atvėstų, o pagrandukas tik strykt nuo palangės ir pasileido bėgti. Bėga, bėga ir sutinka kiškį. Ę - Kur bėgi, pagranduk? - sušuko kiškis. - Sustok, aš tave suvalgysiu.

- Nevalgyk manęs, kiškeli, geriau aš tau padainuosiu, - sako pagrandukas. - Paklausyk. Ir jis uždainavo:

Aš duonutės kepaliukas,

Vadinuosi pagrandukas.

Mane iškepė senelė,

Mane aušino senelis.

Aš pabėgau nuo senelių

Ir pabėgsiu nuo kiškelio.

Kol kiškis klausėsi, pagrandukas tik strykt ir nukūrė. Bėga jis toliau ir sutinka vilką.

- Sustok, pagranduk, aš tave suvalgysiu! – šaukia jis.

- Ką tu mane suvalgysi, geriau aš tau padainuosiu, - atsakė pagrandukas. - Paklausyk.

Ir jis uždainavo:

Aš duonutės kepaliukas,

Vadinuosi pagrandukas.

Mane iškepė senelė,

Mane aušino senelis.

Aš pabėgau nuo senelių,

Aš pabėgau nuo kiškelio

Ir pabėgsiu nuo vilkelio.

Nespėjo vilkas net mirktelėti, o pagrandukas jau nuskuodė tolyn. Bėga jis toliau ir sutinka mešką.

- Palauk, pagranduk! - šaukia meška. - Aš tave suvalgysiu.

- Nė negalvok apie tai, meškute tetute, - atšovė pagrandukas.- Paklausyk, aš tau padainuosiu.

Ir jis užtraukė:

Aš duonutės kepaliukas,

Vadinuosi pagrandukas.

Mane iškepė senelė,

Mane aušino senelis.

Aš pabėgau nuo senelių,

Aš pabėgau nuo kiškelio,

Aš pabėgau nuo vilkelio

Ir pabėgsiu nuo meškutės.

Užsižiopsojo meška beklausydama dainos. Kiek dairėsi - pagranduko niekur nesimatė.

Bėga pagrandukas toliau ir pribėgo griovį. O ant griovio krašto sėdi lapė. Sėdi, žiūri į bėgantį pagranduką ir seilę varvina.

- Ei, pagranduk! - kviečia lapė. - Ateik, ką tau parodysiu. Tokių grožybių tu kaip gyvas nematei.

Sustojo pagrandukas ir apsisukęs patraukė prie lapės. Juk reikia pažiūrėti, kokias grožybes ji ten mato. Priėjo arčiau.

- Pažiūrėk, mažasis pagranduk, koks čia gražus griovys, - suokia lapė.

Pažiūrėjo pagrandukas į griovį ir apsisuko galvelė. Plumpt ir įkrito į patį dugną. O lapė strykt paskui jį, išsinešė į krantą ir gardžiai suėdė.