Pakilti iš giliausio šulinio

Vieną dieną ūkininko asilas įkrito į šulinį. Gyvulys valandų valandas gailiai bliovė, o žmogelis suko galvą, kaip jį ištraukti. Galų gale nusprendė, kad asilas senas, o šulinys vis tiek niekam nebereikalingas - tiesiog neverta vargti gelbstint tą nelaimėlį.

Jis susikvietė į pagalbą kaimynus ir visi drauge kastuvais ėmė versti į šulinį žemes.

Iš pradžių asilas, susigaudęs, kas vyksta, ėmė klaikiai bliauti. Paskui, visų nustebimui, nutilo.

Įmetęs dar porą kastuvų žemių, ūkininkas dirstelėjo į šulinio vidų ir apstulbo nuo to, ką pamatė: kai tik žemių grumstai pažirdavo asilui ant nugaros, jis nusipurtydavo ir palypėdavo ant nukritusio purvo.

Kaimiečiams verčiant žemes ant gyvulio, šis jas vis nukratydavo

ir vienu žingsneliu pakildavo aukštyn. Netrukus visi neteko žado - asilas peršoko šulinio rentinį ir laimingas nubėgo!

Kiekviename žingsnyje mūsų tyko sunkumai. Gyvenimas verčia ant mūsų krūvas purvo, įvairiausius sunkumus ir rūpesčius. Tačiau kiekvienas jų yra tramplinas į sėkmę. Norint išsigauti iš šio šulinio, pakanka vienos gudrybės - tereikia nusipurtyti tai, kas atrodo pasaulio pabaiga, ir žengti vieną žingsnį aukštyn. Galime ištrūkti iš pačių giliausių šulinių tiesiog nesustodami, niekada nepasiduodami! Viską nusipurtyk ir kilk aukštyn!

„Šrimad Bhagavatam“ 10.14.8 sakoma: „Mano brangus Viešpatie.

Tas, kuris nuoširdžiai laukia Tavo bepriežastinės malonės, kantriai kęsdamas savo praeities nedorybių pasekmes ir visa širdimi, žodžiais bei kūnu pagarbiai lenkdamasis Tau, tikrai pelnė išsivadavimą ir turi pilną teisę į jį pretenduoti.“