Paliegusi obelis

Augo sode graži obelis. Ėmė obelėlė ir susirgo. Lapai paretėjo, viena šaka visai nudžiūvo. Kartą atsitūpė ant sausosios šakos varna snapo nusivalyti.

—     Varnele varnele, ar negalėtum manęs pagydyti? — sudejavo obelėlė.

Varna apsidairė, apsidairė ir sako:

—      Maža man iš tavęs nauda, bet tiek to: liepsiu nuo tavęs kirmėles nuvalyti.

Nulėkė į lauką, surado varnėnų pulką ir atvarė į obelį.

Varnėnai sušokę kirmėles nulesė.

Obeliai palengvėjo, lapai kiek sutirštėjo, bet visiškai nepagijo.

Varnai vėl teko nutūpti ant sausosios šakos snapo nusivalyti.

—      Varnele varnele! Dar man vis negera,— pasiskundė obelis.

Varna apžiūrėjo obels kamieną, galvą pakraipė ir tarė:

—     Čia, rodos, nieko nepadarysi be daktaro.

Pakilusi nulėkė į mišką. Atsitūpusi į medį, paklausė, paklausė, kur stuksena, ir nulėkė prie senos pušies. Rado genį, pušies kamieną bekalenantį. Pakarksėjo geniui į ausį ir nulėkė savais keliais.

Genys, metęs pušį, nulėkė obels apžiūrėti. Pastuksėjo snapu į kamieną ir tarė:

—         Čionai užteks darbo kelioms dienoms.

Apsižiūrėjo vietą nakvynei ir stojo prie darbo. Tris dienas išsijuosęs kaleno, nuo vieno šono gerą plotą žievės nudraskė, vabalus išgaudė.

—         Dabar pasveiksi,— tarė, darbą pabaigęs.

Obelis pasveiko.