Pasaka apie tris nepaprastus siūvėjus

Toli toli, už jūrų, marių, tarp gūdžių girių ir girelių stovėjo mažas miestelis. Atrodo, nėra priežasties jo gyventojams nesidžiaugti gyvenimu – ošiančios kvapnios pušys, raminantis lapų šiugždesys, svyruokliai berželiai, šilkinė žolė, kasdien vis šiltesnė saulė, vis ryškesnis mėnulis ir vis nuostabesnės žvaigždės. Tačiau sklido kalbos, jog po miškus bastosi būtybė, kurią visi vadina Miškiniu. Jos niekas kitaip vadinti nesiryžo, esą nelaimę prisišauksi. Vieni sakosi .0savo akimis matę, kaip jis naktimis po miestelį bastosi, kiti sako, jog po kiekvienos nakties vis kas nors dingsta: vieniems maišas ropių, krepšelis grybų, kiti sakosi rytais atsibudę net šunų neranda, tik tuščią būdą ir palaidą grandinę. Visi galėtų papasakoti, kokios žalos jiems pridarė tas žvėris, tačiau niekas nepaneigtų, jog jis yra.

Vieną rudens naktį oras buvo ypač bjaurus. Pliaupė  taip, tarsi debesys visus metus kaupė lietų tam, kad išlietų jį tąnakt. Virš eglių naktinėjo mėnulis, tolumoje dusliai dundėjo žaibas. Trijulė, apsirėdžiusi juodais apsiaustais, žirgais įjojo į miestelį, sustojo prie apšepusio pastato, ant kurio sienos kabantis užrašas skelbė „Akmeninės eglės užeiga“. Žmogystos, atlapoję duris, įėjo vidun. Staiga visi lankytojai nuščiuvo, visų akys susmigo į juos. Juodaapsiausčiai, nuo batų varvindami lietaus vandenį, priėjo prie prekystalio.Aukščiausias iš jų pažėrė saują auksinių monetų, sušnibždėjo: „būsime čia šešias naktis“, užeigos savininkas  kažką sumurmėjo ir, drebančiomis rankomis padavė kambario raktą. Jie sunkiais žingsniais užlipo laiptais viršun į antrąjį aukštą. Atrakinę duris, apgraibomis surado židinį ir jį užkūrė. Staiga iki šiol vyravusią tamsą nustelbė blanki ugnies šviesa. Visi trys nusivilko juodus apsiaustus, pakabino, jog šie galėtų ramiai sau džiūti.

Šios žmogystos – trys klajojantys siuvėjai. Jie klajojo iš vieno miesto į kitą, iš karalystės į karalystę, tai kokiai turtingesnei damai šilko siūlų skarą nuausdavo, tai turtingesniam ponui kailinius pasiūdavo. Taip ir gyveno, dienas leido bei pinigus neprastus gaudavo- puikiai savo darbą išmanė.Tik bėda ta, jog nieko kito daryti nemokėjo.

Visų vyriausias, todėl ir aukščiausias, buvo Žvaigždikis, jaunesnis, todėl ir žemesnis, vardu Vakaris, jauniausias, todėl ir žemiausias – Aras. Pasikabinę apsiaustus, siuvėjai išsitraukė Žvaigždikio gobtuve slypėjusį ryšulėlį, kuriame buvo keletas kamuolėlių siūlų, eilė adatų ir nedidelės žirklutės. Tai viskas, ko trims šauniems siuvėjams reikia, norint sukurti šedevrą.Tąnakt jie nesiėmė darbo,o pasikloję lovas, nuėjo miegoti. Miegojo kietai ir saldžiai, tačiau kažin ar būtų taip lengvai sumigę, jei žinotų bent dalelytę to, ką jiems teks čia patirti.

Ankstų rytą, pasveikinti brėkštančios aušros, siuvėjai išėjo į miestelį. Aras vos nepamiršo pasiimti ryšulėlio,juk šiandien – pirmoji darbo diena! Jie ėjo plačia gatvele į pačią miesto aikštę. Trijulė buvo apsirengusi dailaus kirpimo kostiumais, ant galvos užsidėjo po skrybėlę, dailūs juodi bateliai spindėjo saulėtoje dienoje, balti marškiniai žėrėjo balčiau už sniegą, o mažos raudonos peteliškės ant kiekvieno kaklo suteikė kostiumams gyvumo. Žmonės traukėsi jiems iš kelio, mat retas kuris galėjo leisti sau tokius puošnius rūbus bei eiti tokia išdidžia eisena. Žmonių praleidžiami, siuvėjai neilgai truko pasiekti miesto aikštės vidurį,kuriame iki pat sutemų būriavosi žmonės. Kepėjai ten pardavinėjo įvairiausius gardėsius, kalviai – arkliams pasagas, ilgus žarsteklius, darbo įrankius, puodžiai turėjo gražiausių puodų ir puodelių, įmantriai lipdytų vazų. Tačiau tame miestelyje gerų siuvėjų nė kvapo nebuvo, todėl ir rūbai visų žmonių buvo apskurę, nutriušę, vietomis skylėti. Žvaigždikis iš rankovės išsitraukė baltą nosinaitę, krestelėjo kelis kartus, atsirado dar dvi kėdutės. Siuvėjai atsisėdo, Aras, išsitraukęs ryšulėlį iš kišenės, jį išvyniojo, o jame – trys raudonų siūlų kamuoliukai. Juos paėmę jie pradėjo megzti pirštais. Nei virbalų, nei vąšelių, nei adatų neturėjo. Mezgė plikomis rankomis neįtikėtinai greitai. Žmonės, susispietę aplinkui aikčiojo, spygčiojo, dejavo, negalėjo patikėti, koks stebuklas jų panosėje vyksta. Žvaigždikis siūlų kamuoliuką ilgai vartė rankose.Vartė tol, kol šis tapo panašus į paukštelį – turėjo dailius sparnus iš siūlų, mažą siūlų galvelę ir plonas kojeles. Siuvėjas spragtelėjo pirštais, paukštelis užsidegė, greitai pakilo į orą taip aukštai, kad tik akyliausi galėjo matyti. Staiga paukštelis sprogo, ir iš dangaus lengvai leidosi margos kepurės, ilgi šalikai, raštuotos servetėlės. Žmonės prisirinko tiek gėrybių, kiek panešti begalėjo.Visi metė monetas į Aro skrybėlę, mokėjo kas kiek gali siuvėjams už dailius drabužius. Minia šūkavo, plojo, rėkavo tarsi patrakusi, o siuvėjai lenkėsi žmonėms, dėkodami už plojimus bei pagyras.

Staiga visi kaip vienas balsai nutilo, juos visus nustelbė juokas. Tai nebuvo juokas, kuriuo žmonės išreiškia laimę, tai buvo bjaurus, išdidus juokas, jis sklido iš pačio aikštės galo. Miestiečiai akimirksniu pasuko galvas to bjauraus garso link. Iš po didžiausių namų šėšėlių, pro kuriuos net dieną baisu praeiti, išlindo elgeta su žalio stiklo buteliu rankoje. Jo drabužiai buvo skylėti, purvini, išblukę nuo ištisų metų nešiojimo. Iš po skudurų kyšojo elgetos kupra, gal net didesnė už pačio galvą. Nusišypsojęs bedante šypsena, jis gergždžiančiu balsu prabilo:

Kvaili žmogėnai, džiaugiatės savo menkais skudurais. Nekaltinu jūsų, tik pažvelkite į save – išlepę nuo saldaus gyvenimo, išpampę nuo gardaus maisto. – Jam ištarus šiuos  žodžius rodos vejas susilpnėjo, žmonės pajuto kylant baimę. – Džiaukitės, kol galit, prisirenkit kuo daugiau skarmalų prieš eidami miegoti, mat visus šiuos menkniekius jis pasiglemš. Šią naktį Miškinis neapsilankys, tačiau sekančią jis nusiaubs viską tarsi uraganas. Netikite? Pats su juo kalbėjausi, savo akimis jį regėjau, savo ausimis jo kvėpavimą girdėjau.

Ištaręs paskutinius žodžius, elgeta krito negyvas. Žmonės pamažu ėmė skirstytis.Virš miestelio atsklido varno juodumo debesys ir namų stogus pradėjo pliekti lietus.

Tą niūrų vakarą siuvėjai sėdėjo užeigos kambaryje. Žvaigždikis gulėjo plačioje lovoje, Aras glaudėsi prie židinio, o Vakaris, supdamasis kėdėje, žvelgė pro langą į pliaupiantį lietų. Ilgą tylą sudrumstė Aras, kuriam užeigos šeimininkas išklojo viską apie Miškinį, apie baimę, kurią jis kelia, apie jo vagystes. O jauniausiasis siuvėjas savo ruožtu tai papasakojo draugams.

Mano manymu, žmonėms reikia pagalbos, – prabilo Žvaigždikis. – Turbūt niekam nelinkėčiau kiauras dienas gyventi baimėje. Argi ne puiku nubusti ryte, žinant, jog koks smulkus daiktelis laukia tavęs, gulėdamas ant naktinio stalelio. Miškinis visa tai išvagia!

Vakaris suprato Žvaigždikio užuominą. Jis nori sučiupti tą baisų žvėrį. Tačiau kaip jie tai padarys, negi jie geresni už miestelio gyventojus? Jei net stipriausi miestelio vyrai nesugebėjo Miškinio pričiupti. Vakaris puikiai suprato jų galimybes, todėl, nedelsdamas tarė:

Draugai, mūsų amato globėjai nuo seno gelbsti žmones nuo įvairiausių pavojų, šalia kurių varganas Miškinis atrodytų tarsi kūdikio ašaros. Mes gelbstime kitus nuo šalčių, megzdami šilčiausius megztinius, saugome žmonių galvas nuo ledinių vėjų, siūdami kepures. Nė nedrįskite paminėti svarbesnės profesijos nei siuvėjo, nedrįskite mūsų nė lyginti su kitomis profesijomis, nėra tokios kliūties, kurios geras siuvėjas neįveiktų, ginkluotas adata ir siūlu. Todėl sekančią naktį eisime ieškoti Miškinio, norite jūs to ar  ne, jei prireiks, eisiu vienas, nes giliai širdy žinau, kad siuvėjas gali įveikti bet ką!

Žvaigždikis su Aru, sujaudinti Vakario kalbos, pritariamai murmėjo. Galiausiai visi nutarė, jog planą sukurps rytoj, mat nakties darbas – dienos juokas.

Sekantį rytą siuvėjai, negaišdami laiko, pradėjo ruoštis nakčiai, kada eis į Miškinio medžioklę. Aras buvo užsiėmęs didžiulio tinklo mezgimu, Žvaigždikis išėjo paklausinėti miestelio gyventojų, kaip atrodo tas žvėris ir kur jis dažniausiai rodosi, neduok, dieve, dar sumaišys su kokiu naktinėtoju. Juk naktis bus, tamsu! Vakaris, mat buvo trijulėje gudriausias, kurpė planą, nes geras planas – viso veikimo esmė. Taip ir bėgo valanda po valandos, minutė po minutės, ilgainiui saulė nuriedėjo, jos vietą užėmė mėnulis, lydimas žvaigždžių.

Laikas, - tyliai sušnibždėjo Aras.

Visi trys siuvėjai tyliai išsliūkino iš kambario, nusileido laiptais žemyn ir, išėję į naktį, leidosi miško pakraštin. Ten Vakaris buvo paruošęs tokį daiktelį, kurio joks vagis napraleistų progos nugvelbti. Tai buvo dailiai pasiūti marškiniai, papuošti aukso siūlais, tokie balti, jog net tamsoj švietė. Siuvėjai sulindo į krūmus, patogiai įsitaisė ir ėmė laukti. Laukti teko ilgai, o laikas slinko lėtai lėtai, rodos, su kiekvienu vėjo gūsiu žvaigždžių vis daugiau rasdavosi danguje.

Staiga Arą privertė suklusti keistas garsas. Šlept, šlept, šlept... Jis bakstelėjo alkūne bičiuliams, priversdamas ir juos įsiklausyti. Siuvėjai, mėnesienos šviesoje, iš po medžių tankmės, pamatė vaizdą, privertusį juos pašiurpti. Tai buvo Miškinis. Visai kaip miestiečių pasakojimuose. Jis buvo visas plaukuotas, jo letenos milžiniškos, su dideliais aštriais nagais, kojos ilgos su dar ilgesniais nei rankų nagais, žvėries veidas priminė beždžionės, o ilga tarsi lemūro uodega vilkosi žeme ir šiureno pušų spyglius. Miškinis lėtai priėjo prie masalo. Tai ženklas siuvėjams veikti. Aras staigiai išlindo iš krūmų ir metė didžiulį tinklą pabaisai ant galvos. Ši, supratusi, kad pakliuvo į pasalą, aštriais nagais perdrėskė tinklą ir leidosi bėgti, Žvaigždikis, paskubomis iš siūlų surišęs lasą, užmetė jį pabaisai ant pečių, stipriai timptelėjęs ją nuvertė, Vakaris prišuoliavo prie žvėries, surišo jį tokiu storu siūlų sluoksniu, jog nei aštrūs nagai, nei samilūs Miškinio dantys nesugebėjo mazgo įveikti.

Pagaliau vagis sučiuptas. Aras vidury nakties sušaukė miestelėnus į miesto aikštę, skelbdamas žinią, jog žvėris daugiau nebevogs. Tą pačią naktį, darbštūs miestelėnai sukrovė krūvą malkų ir pabaisa buvo sudeginta, jos pelenai – išbarstyti miško tankmėje. Tuomet visi šventė, visi džiaugėsi. Turtingiausi miestelio gyventojai, garbingiausi, išdidžiausi, labiausiai pasipūtę žmonės tąnakt lenkėsi Žvaigždikiui, Vakariui ir Arui – šauniausiems amato globėjams. Nuo to laiko miestelio gyvenimo niekas nebedrumstė, žmonės pagaliau galėjo gyventi ramiai, nes didžiausias jų priešas buvo sugautas.