Pasaką apie žvejį ir auksinę žuvelę

Kartą gyveno senis ir senė Prie jūrų, prie marių mėlynųjų. Gyveno jie tamsiausioj žeminėj Trisdešimt tris metus lygiai. Senis žuvį žvejojo tinklais, Senutė verpalą savąjį verpė. Kartą užmetė jis tinklą jūron — Pilnas maurų tinklas išėjo, Antrą kartą jis užmetė tinklą,— Su jūros žolėm tinklas grįžo, Trečią kartą jis tinklą metė,— Tinkle surado jis vieną žuvelę, Ir ne paprastą, o — auksinę. Kadgi ims prašyti auksinė žuvelei Žmogaus balsu vargšelė maldauja: „Tu paleisk mane, senuk, jūron, Atmokėsiu už save šimteriopai, Išsipirksiu, kuo tik užsigeisi".

Nusigando senukas, nustebo: Trisdešimt tris metus jis žuvavo, O žuvies kalbant nėsyk negirdėjo. Ir paleido jis žuvelę auksinę, Ją švelniu žodeliu palydėjo: „Na, tiek to jau, auksine žuvele! Tavo atpildo man nereikia. Keliauk sau jūrų gilybėn, Gyvenk sveika marių platybėj". Ir sugrįžo senis pas senę, Ir stebuklą jai didį apsakė: „Sugavau aš šiandieną žuvelę, Ne bet kokią žuvelę,— auksinę. 2uvelė mūsiškai kalbėjo, Prašė leisti namo — į jūrą, Atmokėti žadėjo brangiai, Duoti, ko tik aš pageidausiu. Nedrįsau aš atpildo imti Ir į jūrą vėl ją paleidau". Ėmė barti senuką senoji: „Besmegeni, žioply neraliuotas! Negalėjai duoklės paimt iš žuvelės! Bent paėmęs būtum iš jos geldą, Juk mūsiškė visai suskilo".

Jis ir vėl išėjo prie jūrų marių; Mato: jūra smarkiau subangavo. Ėmė šaukt jis žuvelę auksinę, Atplaukė prie jo žuvelė ir klausia: „Na, ko gi tau prireikė, seni?" Nusilenkdamas senis atsako: „Pagailėk, žuvele valdove! Kadgi išbarė mane senoji, Ir senatvėj ramybės neduoda: Prireikė jai naujos geldos; Mūsiškė jau visai suskilus". Jam atsako aukso žuvelė: „Nesisielok, keliauk sau laimingai, Bus jums, kad norit, ir nauja gelda". Vėl sugrįžo senukas pas senę,— Senė turi jau naują geldą. Dar labiau barasi senė: „Besmegeni, žioply neraliuotas! Išprašė puskvailis geldą! Ar daug bus lobio iš lovio? Grįžk greičiau, mulki, pas žuvelę; Nusilenk jai, išprašyk geriau trobelę".

Ir išėjo jis prie jūrų marių. (Susidrumstė mėlynos marios.) Ėmė šaukt jis auksinę žuvelę, Atplaukė žuvelė ir klausia: „Na, ko gi tau prireikė, seni?" Nusilenkdamas senis jai sako: „Pagailėk, žuvele valdove! Dar labiau mano senė rūstauja, Man senam nebeduoda ramybės, Ta pikčiurna trobos reikalauja". Jam atsako aukso žuvelė: „Nesisielok, keliauk sau laimingai; Tebūnie: trobelę jūs gausit".

Jis eina prie senos žeminės, O žeminės nėra ir ženklo; Prieš akis — troba su seklyčia, Su plytų kaminu balčiausiu Ir ąžuolo tašyto vartais. Prie lango sėdi sau senoji, Paskutiniais žodžiais kolioja vyrą: „Besmegeni, liurbi iškvankęs! Išmeldė mulkis tas trobą! Grjžk greičiau, nusilenk žuvelei: Tamsi kaimietė būti nenoriu, Noriu būti kilminga bajorė!".

Eina senis prie marių mėlynųjų. (Nerimauja mėlynos marios.) Ėmė šaukt jis auksinę žuvelę. Atplaukė prie jo žuvelė, paklausė: „Na, ko gi tau prireikė, seni?" Nusilenkdamas sako jai senis: „Pagailėk, žuvele valdove! Mano senė visai sukvailiojo, Man senatvėj neduoda ramybės.. Jau kaimietė ji būti nenori, Nori būti kilminga bajorė". Jam atsako auksinė žuvelė: „Nesisielok, keliauk sau laimingai".

Vėl sugrįžo senukas pas senę. Ką jis mato? Rūmai aukščiausi, Ant slenksčio stovi jo senė, Sabalų brangiausių liemenė, Ant galvos jai nuometas brokato, Kaklą jos žemčiūgai sveria, Ant rankų žiedai auksiniai, Ant kojų raudonos kurpaitės. Aplinkui — tarnai klusniausi, Ji muša juos, už plaukų tąso. Kreipiasi senukas vėl į senę: „Sveika, gerbiamoji ponia bajore! Jau dabar turbūt patenkinta širdelė!" Ant jo senė užrėkė vėl baisiai, Į arklidę tarnaut jį išvarė.

Štai savaitė, kita praeina,

Dar labiau jo senoji papaiko;

Vėl senuką pas žuvelę ji siunčia.

„Grįžk greičiau, nusilenk žuvelei:

Nebenoriu būti bajore kilminga,

O noriu būti laisvąja cariene".

Išsigando senukas, maldauja:

„Tu durnaropių, boba, užvalgei?

Nei kalbėti, nei vaikščiot nemoki!

Karalystę prajuokinsi visą".

Dar labiau jo senoji įtūžo,

Į žandą sudrožė ji vyrui.

„Kaip tu ginčytis drįsti su manim, mužike,

Su manim, bajore kilminga? —

Keliauk prie jūros, sakau tau aiškiai:

O jei ne — atsiras kam nuvestil"

Iškeliavo senukas prie jūros. (Pajuodavo jūra mėlynoji.) Ėmė šaukt jis auksinę žuvelę. Štai atplaukia žuvelė ir klausia: „Na, ko gi tau reikia dar, seni?" Nusilenkęs senukas jai sako: „Pasigailėk, žuvele valdove! Ir vėl mano senoji maištauja: Jau nenori būti ji bajore, Nori būti laisva cariene". Jam atsako auksinė žuvelė: „Nesisielok, keliauk sau laimingai! Gerai! Senė lai bus ir carienė!"

Ir senukas vėl pas senę grįžo. Ką gi? Prieš akis — karalių rūmai. Rūmuose savo senę jis mato, Kaip carienė ji sėdi už stalo, Apie ją bajorai ir dvariškiai, Taurius vynus užjūrių pila; Ji meduoliu kvepiančiu užkanda; Pusračiu rūsti sargyba stovi, Ant pečių kirveliai žiba. Tai pamatęs, jisai išsigando! Senei jis nusilenkė lig žemės, Tarė: „Būk sveika, rūsti cariene! Na, dabar jau širdelė laiminga". Nė nepažvelgė senė j vyrą, Liepė iš akių greičiau jj vyti. Greit subėgo bajorai, dvariškiai, Už apykaklės senj tąsyti ėmė. Tarpdury ir sargyba prišoko, Savo kirviais vos neužkapojo. Iš jo žmonės prisijuokė sočiai: „Taip ir reikia tokiam juodnugariui!

Pasimokyk gerai, mužike: Į svetimas roges nesibrauki!"

štai savaitė, kita jau praeina, Dar labiau toji senė padūko. Dvariškius vyro ieškoti siunčia. Susirado senį, pristatė jai. Kalba vėl senukui senė: „Grįžk atgal, nusilenk žuvelei. Nebenoriu būt laisva cariene, Noriu būt jūrų karaliene Ir gyventi plačiajam vandenyne, Kad tarnautų man auksinė žuvelė, Klusnia pasiuntine kad būtų".

Nedrįso senis priešgyniauti, Ištarti blogo žodžio nesiryžo, štai jis eina prie mėlynos jūros, Mato: jūroje vėtra juodžiausia: Taip ir maišosi piktosios bangos, Taip ir slenka, staugte staugia. Ėmė jis šaukti aukso žuvelę.— Ir žuvelė atplaukusi klausia: „Tai ko gi norėjai, seni?" Nusilenkęs senukas atsako: „Pasigailėk, žuvele valdove! Ką daryt man su boba prakeikta? Jau nenori būti ji carienė, Nori būti jūrų karalienė; Ir gyventi plačiajam vandenyne, Kad tu jai pati tarnautum Ir klusnia jos pasiuntine būtum". Neatsakė žuvelė nieko, Tiktai uodega ji supliuškeno Ir nunėrė į gelmę juodžiausią. Ilgai jis atsako laukė iš jūros, Nesulaukė, pas senę sugrįžo,— Žiūri — vėl prieš akis žeminė; Ant jos slenksčio sėdi jo senė, O prieš ją — suskilusi gelda.

Visur gerai, o namie geriausia.