Pasakos apie gamtą

Kartą senelė sako: - seneliuk, seneliuk, neturime duonutės. Ką darysime?

- Et, nedidelė bėda, - atsakė senelis. - Aš atnešiu miltų, tu užmaišyk tešlą ir iškepsime duonutę.

Kaip tarė, taip ir padarė. Senelis atnešė maišelį ruginių miltų, senelė duonkubilyje užmaišė tešlą, o...

Seniai seniai, kai dar žmonių nebuvo, gyveno mėnulis ir saulė. gyveno šviesioje pilyje ir vienas kitą labai mylėjo. Begyvendami susilaukė ir gražios dukters. Dukteriai davė Žemės vardą.

Daug metų Mėnulis su Saule gražiai gyveno, bet vieną dieną ėmė ir susipyko.

- Tu tokia...

Buvo labai graži vasaros diena skruzdėlė, sunkiai vilkdama savo nešulius, ėjo miško takeliu. Staiga, kur buvęs nebuvęs, jai ant tako stryktelėjo žiogas ir sako:

- Sesele, ko tu taip vargsti? Matai, kokia graži diena. Tai dainuok ir linksminkis!

Skruzdėlė pažiūrėjo į žiogą ir...

Atėjo žiema, apsidairė, ar visi jos laukia: ar medžiai ir žolės vasaros apdarus jau nusimetę, sėklas žemėje pasėję, apklostę. Apsidairiusi žemę sustingdė, ant upių ir ežerų ledo tiltus nutiesė, viską baltais sniego patalais apklojo.

Stūkso miškai ir sodai sustingę,...

Gyveno kartą viena moteriškė, ji labai norėjo turėti mažą vaiką, bet nežinojo, kur gauti. Nuėjo ji pas seną žynę ir sako:

— Labai norėčiau turėti mažą vaiką, ar nepasakytum, kur galėčiau gauti?

— Menka čia bėda,— atsakė žynė.— Še tau miežio grūdą: čia ne paprastas...

Kitąsyk senų senovėje buvo senelis ir senutė. Turėjo juodu dvylika sūnų ir tris dukteris, kurių jauniausioji buvo vardu Eglė.

Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Prisipūškinusios ir išsipraususios, išlipo ant kranto apsitaisyti. Jauniausioji žiūri — jos...

Žydi sodo medžiai, pavasario šventę švenčia. Oras smagiai kvepia, skaistūs žiedai akį veria.

Bitelės, pavasario saulės pažadintos, po orą šaudo; nuo žiedelio į žiedelį nutūpusios, rūpestingai medutį renka.

Džiaugiasi vyšnios, obelys, slyvos, kad jas bitelės lanko....

Senovėj, kada mano senelis tebebuvo mažas berniukas, lakstė su raudonomis kelnaitėmis, su raudona striukele, su raudona juosta ir raudona kepure su plunksna, — toks buvo anais tolimais laikais vaikų išeiginis apdaras,— tada viskas buvo daug kitaip, negu šiandien yra. Tada gatvėse darydavo...

Augo girioje maža, graži eglutė. Augo ji labai dailioj vietoj. Kiti medžiai nestojo jai saulės spindulių, oro ji turėjo užtektinai. Aplinkui žaliavo daug vyresnių jos draugių — eglių ir pušų.

Eglutė vis dėlto nesijautė laiminga — jai rūpėjo ko greičiausiai didelei užaugti....

Sugalvojo drugys vesti, jis norėjo paimti gražią gėlę kokią.

Apsidairė aplink — gėlės grakščiai lingavo ant savo aukštų stiebelių, kaip pridera netekėjusioms mergaitėms, o išsirinkti nuotaką iš tokios daugybės gėlių — daiktas labai sunkus buvo.

Drugys pirmiausia nuskrido pas...

— Tai bent šaltelis!— džiaugėsi sniego senis.— Vienas malonumas toks oras! Ir tas pasiutęs žiemys kaip mane meiliai glosto, kaukdamas pagal ausis! Tik man nepatinka aure anas raudonas ratas, spoksantis į mane!— Raudonu ratu sniego senis vadino saulę, buvusią tuo metu arti laidos.— Bet aš...

Aplink sodą ėjo lazdynų žalitvorė; už jos traukėsi laukai ir pievas, kur buvo ganomas karvės ir avys. Vidury sodo žydėjo radastų krūmas; po juo lindėjo sraigė. Ji daug vidaus turinio turėjo — ji save pačią turėjo.

— Palaukit, ateis ir mano laikas! — tarė ji. —Aš duosiu...

Miškas buvo gražus ir geras, bet gūdokas.

Vos tik atbėgo pulkelis vaikų — berniukų ir mergaičių, ir jis pralinksmėjo, atsigavo, suaidėjo, subildėjo.

Miškas prajuko, ėmė kvatoti, dainuoti, siausti, žaisti kartu su vaikais.

O vaikai žaidė kartu su mišku. Kaipmat...

Nyko, tirpo žiemos sniegas, pavasario saulutės šildomas. Bėgo, čiurleno vanduo į upelius.

Onytė išėjo į lauką pasidairyti. Švelnus, drungnas pavasario vėjelis paglostė jai veidelį, pašiureno plaukus ir ėmė šnabždėti į ausį:

— Džiaukis, Onyte, pavasaris eina, — sakė jai. —...

Per mylią nuo sostinės stovėjo sena pilis su storomis dantytomis sienomis ir aukštais bokštais. Toje pilyje gyveno turtingi ir garsūs bajorai, vyras su pačia. Jie ten gyveno, tiesą sakant, tik vasaros metu. Pilis buvo iš viršaus graži, o viduj patogi ir jauki. Iš akmens iškaltas giminės...

Naktis pavydėjo dienai, kad jai paukšteliai gražiai čiulba. Sumanė bent vieną kurį paukštelį pavilioti.

Dienai traukiantis, tyliai šliaužė naktis ir klausėsi, kuris paukštis kaip čiulba.

"Kai visi paukščiai vakarop nutilo, poilsio sutūpė, prišliaužė naktis prie lakštingalos...

Žiema guli susitraukusi patvoryje. Blogai, galvoja. Ateina pavasaris. Nuvijo mane nuo laukų, išvys ir iš tos sodybos. Bet ne, nepasiduosiu! Užlįsiu už namo, kur saulės spinduliai nepasiekia, ir taip per- kentėsiu iki rudens.

Užlindo už namo, dar labiau susitraukė, kad būtų...

Viktukas su Antanuku sumanė pažiūrėti, kaip pempės gyvena.

Už karklyno buvo plati pelkė. Tenai kas pavasaris parlėkdavo pempių.

Vaikai, nubėgę į karklyną, palengva nuslinko tarp karklų, kad pempės nepajustų.

Išėję rėplomis į kraštą, pritūpę žiūri, kad kelios...

Miškas šlama, miškas ošia: medžiai kalba savo kalba. Kaip kaimynai, sekmadienį ežioje susėdę, vienas kitą klausinėja.

— Pasakykit, eglytėlės, kodėl tokį keistą aptaisą dėvit? — klausia lapuočiai eglių, smėlyne kerojančių. — Tarytum į ežį nusižiūrėjusios, nuo pačios...

Baigėsi gruodis. Lauke baisiai pustė. Sniegas didžiuliais verpetais sukosi gatvėse ir skersgatviuose, storai lipdė langus, tumulais virto nuo stogų. Visi žmonės bėgo tekini, griuvo ir, susitikę viens kitą, vertė į pusnį. Vežimai ir arkliai atrodė kaip cukrum apibarstyti....

Tai paklausykite!

Už miesto, prie pat kelio, stovėjo vasarnamis. Greičiausiai, ir sveikas būsi matęs tuos namus. Prie namų buvo mažas darželis, aptvertas gražia tvorele, o už tvoros, netoli griovelio, tankioj žalioj žolėj išdygo maža ramunė. Saulė šildė ją savo karštais...

Augo sode graži obelis. Ėmė obelėlė ir susirgo. Lapai paretėjo, viena šaka visai nudžiūvo. Kartą atsitūpė ant sausosios šakos varna snapo nusivalyti.

—     Varnele varnele, ar negalėtum manęs pagydyti? — sudejavo obelėlė.

Varna apsidairė, apsidairė ir sako:

—      Maža...

Linai buvo jau visai sužydę. Gražiai mirgėjo jų mėlyni žiedų lapeliai, gležni ir ploni, tartum musių sparneliai, o gal dar plonesni... Saulė kaitino linus, debesėliai juos laistė, ir jiems buvo lygiai taip sveika ir gera, kaip esti sveika ir gera vaikui, kada jį maudo ir bučiuoja...

Stasiukas labai mėgo uogauti, grybauti ir riešutauti. Kur buvęs nebuvęs, jau jis miškelyje.

Stasiukas žinojo, kur kokių uogų esama, kur geriausi grybai dygsta, kur riešutai anksčiau pareina.

O kai kas, būdavo, paklaus, kur su pintinėle eina, tai sakydavo:

— Su voverėlėmis lenktynių...

Petraitis priveisė sode jaunų obelėlių. Kai medeliai pradėjo vesti, vaikai pasiskyrė po obelėlę, kam kuri labiau patiko.

Žiemą buvo labai daug sniego. Kiškiai lindo j sodus maisto ieškoti, jaunų medelių graužti. Apgraužė ir Petraičių obelėles. Vienai visą šoną nuplikino,...

Kiškis naktį po laukus maitinosi; dieną atsigulė ežioje ir miegojo atviromis akimis. Bėgo ežia šuo pas piemenis. Kiškis pajuto, pabudo. Kiek palūkėjęs, kol pasuko šuo į šalį, šoko bėgti. Šuo vytis. Vejasi ir šaukia: „Ai, ai, ai! Palauk! Palauk!” Netoli pas šienpjūvius gulėjo...

Kinų žemėje, kaip tau žinoma, pats imperatorius ir visi jo artimieji žmonės—kinai. Ta istorija atsitiko seniai, todėl vertėtų jos paklausyti, kol dar tebėra nepamiršta.

Niekur visame pasaulyje nebuvo tokių gražių rūmų, kaip kinų imperatoriaus: jie buvo statyti iš brangiausio...

Vanagas, prisimedžiojęs po laukus, ilsėjosi ant ąžuolo šakos, miško tankumyne. Pro šalį bėgo lapė.

— Kur bėgi, lapute? — klausia vanagas. — Kas gera girdėti?

— Ką čia gera girdėsi: tuščiais viduriais slankioju, — atsiliepė laputė skurdžiu balsu. — Miške tiek šarkų privisę, kad...

Vasaros dieną smarkiai palijo. Paliovus lašenti, vaikai, išsisėdėję pirkioje, išbėgo už vartų po balutes pabraidyti. Netrukus ir saulutė žybtelėjo pro debesis. Kitoje dangaus pusėje pasirodė skaisti laumės juosta. Vaikai sustojo pasigėrėti.

— Daugiau nebus lietaus, kad laumės...

Šile ošė, svyravo pušys, vėjo supamos. Lygiais aukštais kamienais, tirštomis spyglių kepurėmis, tarytum debesų pasiekti pasistiebusios. Prie pat šilo augo plačiašakė, kresna pušis. Kaip ji skyrium nuo kitų čionai išaugo, niekas aplinkui nežinojo: gal iš vėjo atneštos sėklos išdygo,...

Vienas senas kiemas turėjo puikų daržą su gražiais medžiais ir žolynais. Užvažiavę svečiai negalėdavo atsidžiaugti tuo daržu. Žmonės iš miesto ir aplinkinių sodžių šventadieniais tyčia atvažiuodavo ir prašydavo šeimininkų, kad leistų apžiūrėti tą nepaprastą daržą....

Pavasaris. Miškelyje darbymetė: paukšteliai lizdus sukasi, kaip kurs įmano. Tik gegutei niekas nerūpi: čia kukuoja, čia juokiasi, kvatoja, į kitus paukščius žiūrėdama.

— Ko, gegele, dykauji, ar vaikučių neperėsi? — klausia varnėnas.

— Turiu laiko, turiu laiko, pažiūrėsiu, —...

Atvežė antį iš Portugalijos, kiti sakė, kad iš Ispanijos,— bet tai visai nesvarbu. Todėl ją praminė portugale. Ji dėjo kiaušinius, paskui ją papjovė, iškepė, iščirškino ir suvalgė — šitai ir visa jos istorija. Visos antys, išriedėjusios iš jos kiaušinių, taip pat vadinosi...

Vieną gražią rudens dieną vaikai nubėgo į miškelį. Pageltę lapai byrėjo nuo medžių šlamėdami: „Žiema eina, žiema eina”. Mindžiodami braškančius lapus, vaikai gaudė, rinko kur gražesnius. Mažiausioji, Julytė, supratusi lapų šlamėjimą, pagavo rykštelę ir ėmė juos plakti...

Vytukas ir Jurgiukas labai laukė žiemos. Ir klumpaites buvo pasikaustę. Kartą kitą jau buvo pasnigę, tik tikrosios žiemos dar vis nebuvo: kūdroje vos kartą buvo ledas pasirodęs, ir tai tik pakraščiuose.

Tik štai keliasi vieną rytą ir girdi, kaip ratai gruodu tarška. Klausia:

— Ar...

Atėjo žiema, apsidairė, ar visi jos laukia, ar medžiai ir žolės vasaros parėdus jau nusimetę, sėklas žemėje pasėję, apklostę. Apsidarius žemę sustangino, ant upių ir ežerų ledo tiltus nutiesė, viską baltais patalais apklojo.

Stūkso miškai ir sodai sustingę, tūno kietoje...

Mudu su broliu, kai nunokdavo pienės, nuolatos jomis žaisdavome. Būdavo, einame kur nors į savo darbą — jis priešakyje, aš jo pėdomis.

— Serioža! —rimtai pašaukiu jį.

Jis atsigrįžta, o aš pūsteliu kiaulpienę jam tiesiai į veidą. Už tai jis ima mane tykoti ir taip jau, kai...

Arvydas išėjo į pievą. Ir išgirdo — cvirpt cvirpt! — žiogelis groja. Ieško, dairosi — kur tas muzikantas? Ogi štai ant lapelio sėdi. Žaliu švarkeliu, juodomis kaip aguonos grūdai akutėmis.

Arvydas prisėlino, kapt — ir pagavo muzikantą. Pasidėjo ant delno, pridengė rankute ir...

Buvo paskirta dovana, ir dar ne viena, o dvi už greitą bėgimą: viena didžioji, kita mažoji,— ir ne už lenktynių laimėjimą vieną kartą, o už greitumą per visus metus.

— Aš gavau didžiąją dovaną!—apsidžiaugė kiškis.— Juk visada galima tikėtis, kad reikalas bus teisingai...

Vytukas nubėgo į šlaitą atsigerti. Šlaite prie pat upeliuko buvo įstatytas į žemę boselis išmuštu dugnu. Į boselį sunkėsi, kunkuliavo iš žemės tyras tyras vanduo, pylėsi per kraštelius ir čiurleno į upelį. Čiurleno ir vasarą, ir žiemą.

Vytukas sustojo prie boselio ir žiūri,...