Paukščio akis

Dar būdami vaikai Pandavai ir Kauravai mokėsi karo meno pas mokytoją Droną.

Vieną dieną mokytojas surengė jiems nedideles varžybas. Karalaičiams buvo liepta įtempti lanką ir nutaikyti strėlę į netikro paukščio, pakabinto ant didžiulio banjano šakos, akį. Maharadžas Judhištira išėjo pirmasis, įtempė lanką ir nusitaikė. Tada Drona jam tarė: „Prieš šaudamas, sūnau, pasakyk man, ką matai, kai taikaisi.“ Judhištira atsakė: „Gurudeva, aš matau medį, šaką ir ant jos kabantį paukštį.“ Visų nuostabai Drona liepė Judhištirai nešauti ir pakvietė kitą mokinį iš Pandavų būrelio - Bhimaseną. Šiam buvo užduotas tas pats klausimas.

Bhimasena pagalvojo, kad jo brolis turbūt nepasižymėjo pastabumu, ir tarė: „Mokytojau, aš matau lapus, medį, šaką, paukštį ir jo akį.“ Tačiau ir jam buvo liepta grįžti į savo vietą. Taip mokytojas klausė iš eilės visų jaunųjų princų, tačiau nė vienam neleido šauti.

Durjodhana ypač pasistengė: apibūdino dangų, debesis ir saulę, tačiau vis tiek neįtiko mokytojui.

Pagaliau atėjo Ardžunos eilė. Drona su šypsena uždavė jam tą patį klausimą. Ardžuna atsakė: „Gurudeva, aš matau paukščio akį ir daugiau nieko.“ Drona paklausė: „Ar nematai medžio, šakos ar bent virvės, ant kurios kabo paukštis?“ Ardžuna, vis dar taikydamasis, atsakė: „Ne, Gurudeva, aš matau tik paukščio akį.“ Drona nusikvatojo ir tarė: „Šauk, mano berniuk, tu tikrai esi pasiruošęs pataikyti!“ Ardžuna iššovė ir strėlė nulėkė tiesiai į taikinį.

Ši istorija parodo, koks kryptingas turėtų būti protas, kai žengiame dvasinės tarnystės keliu. Nesvarbu, kokios kliūtys pasitaikytų kelyje, nesvarbu, kaip reaguotų visuomenė, — atsidavęs Viešpaties tarnas turi būti susitelkęs tik j tarnystę Krišnai ir daugiau į nieką kitą.

Kiti Dronos mokiniai matė ne tik taikinį - paukščio akį, bet ir daugybę kitų dalykų, todėl mokytojas žinojo, kad jų šūviai bus netaiklūs.