Pavasario vėjas

Nyko, tirpo žiemos sniegas, pavasario saulutės šildomas. Bėgo, čiurleno vanduo į upelius.

Onytė išėjo į lauką pasidairyti. Švelnus, drungnas pavasario vėjelis paglostė jai veidelį, pašiureno plaukus ir ėmė šnabždėti į ausį:

— Džiaukis, Onyte, pavasaris eina, — sakė jai. — Atskrieju iš šiltų kraštų. Tenai paukšteliai telkiasi, tariasi: lėksim į Lietuvą, į įprastus laukus, miškus, sodus... Vieversėlis lavina savo sparnelius, prisimena savo daineles. Varnėnas kartoja naujai išmoktus žodžius. Lakštingala savo balsą bando. Visi ketina žada linksminsią Lietuvos žmones kaip mokėdami, didelius ir mažus... Štai pas jus aplinkui žolelės, gėlelės rengiasi laukus papuošti. Nekantrieji palazdžiai jau pamiškėse iš po sausų lapų savo žiedelius aukštyn kelia. Medžiai krauna pumpurus, žalią sau apdarą rengia... Džiaukis, Onyte!

Onytei veidas nušvito nuo tokio vėjelio šlamėjimo, nuo saulės malonių spindulių. Pasivaikščiojus grižo raudonais skruostais, linksma, geriausių jausmų pilna.

— Mama, — sušuko į kambarį įžengus, — kaip lauke smagu, kaip man gera, kaip viskas man malonu!

— Gražus, dukrele, mūsų pasaulis, — pritarė mama, — mokykis tik džiaugtis ir kitiems padėk džiaugtis.