Pelenė prancūzų pasaka

Nebežinau, kur ir kuomet gyveno žymi turtinga našlė su dviem dukterim. Ji turėjo trejetą vaikų, bet trečios — mažosios — dukters motina nemylėjo ir laikė ją virtuvėj prie sunkaus, nešvaraus darbo.

Vargšę mergaitę visaip pravardžiavo, barė, čia netikša, čia pelene, čia murze vadino. Ji plovė indus ir grindis, šlavė kiemą ir valė iš trobos visokias dulkes ir šlamštą.

Negirdėjo mergytė malonaus žodelio nei nuo motinos, nei nuo savo sesučių.

— Ei, Pelene, bėk — vandens atnešk! — šaukė močia.

— Sutvarkyk mano kambarį, nuvalyk batukus, Pelene! — viena už kitos šaukė tinginės seserys.

Tyki mergaitė viską atlikdavo kantriai ir tyliai nukęsdavo skriaudas.

Vyresniosios seserys skendo turtuose, Pelenė gulėjo virtuvėj ant šiaudų. Bet ir prastai aprengta ji buvo šimtą kartų gražesnė už savo pasipuošusias sesutes.

Kartą išdidi našlė tarė savo išdi- didžiosioms dukterims:

— Karalius nori apvesdinti savo sūnų ir rengia puotą. Mes taip pat pakviestos į rūmus. Galvokime tad, kaip apsitaisysime.

Sesers sujudo ir visai jau užvaikė Pelene. Nelaimingoji mergaitė visą dieną jas puošė nesudėdama rankų.

— Kad bent viena akimi gavus pažvelgti į karaliaus puotą,— tarė ji šukuodama savo vyresniąsias seseris.

Tos nusijuokė tiktai.

— Tai būtų juoko, jei mūsų Pelenė iš tikrųjų nueitų į puotą! Sėdėk jau tu geriau užkrosnyj, kvailute: netikšų ir murzių į žmones neveža.

Tyliai mergaitė rijo ašaras. Išsipuošusios seserys išvažiavo. Našlaitė sėdėjo virtuvėj prie darbo ir verkė.

Staiga atsidarė durys ir įėjo senutė, Pelenės krikšto motina. Ji buvo burtininkė ir labai mylėjo savo krikšto dukterį.

— Neverk, vaikeli! — tarė senutė.— Aš atėjau tavęs nuraminti. Tu nė kiek neblogesnė už savo seseris ir daug turtingesnė už jas: tavo nuolaidi, mylinti širdis brangesnė už auksą. Atnešk iš daržo patį didįjį moliūgą — mes rasime jame tokius papuošalus, kad visi nustebs.

Kai Pelenė atnešė moliūgą, burtininkė tarė:

— Tau reikia karietos,— štai ji! — ir perpjovus moliūgą, išėmė iš jo auksinę karietą.— O štai ir arkliai,— tarė krikšto motina, paliesdama stebuklingąja lazdele pelėkautuose įkliuvusius pelyčius.

Ir, muistydami galvas, išbėgo iš ten šeši juodi žirgai.

— Tu būsi vežėjas,— tarė burtininkė, paliesdama sugautą žiurkę, kuri tuojau pavirto dideliu tvirtu barzdočium.— Na, o drabužiai bus ir šitie geri,— tarė senutė, paversdama stebuklingąja lazdele varganus Pelenės drabužėlius blizgančiais karališkais rūbais.

Ir vargšė, pasižiūrėjus į veidrodį, nebepažino savęs, nors burtininkė visai nemanė pakeisti savo krikšto dukters romaus veidelio.

Pelenė atsisėdo į karietą, pakinkytą šešetu puikiausių žirgų su dideliu vežėju priešakyje ir šešiais tarnais, stūksančiais ant pakojų karietos užpakalyje. Tuos tarnus, pasirėdžiusius auksiniais drabužiais, burtininkė padarė iš šešių driežų, palietus juos ta pačia lazdele.

— Sugrįžk lygiai vidurnaktį,— tarė krikšto motina — o ne, tai karieta vėl pavirs moliūgu, arkliai — pelėmis, vežėjas — žiurke, o tarnai — driežais.

Pelenė prižadėjo ir išvažiavo, be galo džiaugdamos.

Pokylis buvo pačiame gražume, kai gražuolė atvyko į rūmus. Karalius, karalienė ir visi svečiai tik grožėjosi Pelene, o jaunasis karalaitis nė neatsitraukė nuo jos ir pasiskyrė ją savo sužadėtine.

Niekuomet vargšei našlaitei nebuvo taip linksma kaip šį vakarą. Bet paklusnioji mergaitė laiku suskubo namo ir išvažiavo dar prieš vidurnaktį. O virtuvėje jau laukė Pelenės burtininkė. Pelenė nusivilko puikiuosius drabužius. Burtininkė sumetė viską į ugnį ir išnyko.

Tuo metu grįžo seserys. Ilgai dar jos kalbėjosi apie gražuolę karalaitę.

— Ar nepanaši ji į mane? — paklausė Pelenė.

— Kur jau čia tau, kvailelei? Sėdėtum jau verčiau virtuvėj pelenuose ir netaukštumei niekų! — riktelėjo jai seserys.

Kitą dieną vėl buvo puota. Dar labiau pasipuošė vyresniosios seserys ir išvažiavo. O Pelenė atsisėdo prie krosnies ir skuta bulves. Ir vėl atėjo krikšto motina, papuošė ją aukso bei sidabro drabužiais, apavė krištoliniais batukais ir išleido j puotą, įsakius sugrįžti lygiai vidurnaktį.

Karalaitis tik į Pelenę težiūrėjo.

Vyresniosios seserys nusikramtė iki kraujo sau lūpas iš pavydo. O gražuolė, nebeatmindama nuoskaudų, priėjo prie jų su saldainiais ir gražiais žodžiais.

Laimingoji Pelenė nė nepamatė, kaip prabėgo laikas, ir prisiminė tiktai tuomet, kai ėmė mušti dvyliktą. Tada ji kulkos greitumu ištrūko iš rūmų. Karalaitis išsivijo paskui. Bėgdama laiptais Pelenė pametė kurpelę. Karalaitis pasiėmė ją ir sugrįžo į salę.

Kitą dieną karalius liepė visiems paskelbti, kad karalaitis ves tiktai tą merginą, kuriai tiks kurpaitė.

Ėmė kurpelę taikyti prie mergaičių. Atnešė karaliaus tarnai kurpelę ir seserims. Kiekviena stengėsi ją užsimauti ant savo kojos, bet negalėjo.

— Ar nėra dar kokios mergaitės jūsų namuose? — paklausė tarnai.

— Yra, bet ji Pelenė,— atsakė močia.

Pašaukė dvariškiai Pelenę ir nustebo jos gražumu. Kurpelė kaip tiktai tiko jos kojai. O Pelenė išsiėmė iš kišenės antrąją krištolinę kurpelę, ir paskelbė ją visi karaliaus sužadėtine.

Seserys nusigando ir prašė dovanoti visas nuoskaudas.

— Kas buvo, tas pražuvo,— tarė mergaitė ir išbučiavo seseris.

Karalaitis pats atvažiavo savo sužadėtinės parsivežti, kurią burtininkė taip išpuošė — nei pasakoje apsakyti, nei rašte aprašyti negalima. Į rūmus tiek karietų sulėkė, kiek dar nebuvo buvę nė vienoj karalystėj.

Pelenė liko karaliene. Gera buvo gyventi vargšams ir nuskaustiems vaikams jos karalystėj. Jaunoji karalienė neužmiršo, kaip kadais visų skriaudžiamai sunku buvo gyventi, ir todėl dabar mielai rūpinos visais nuskaustaisiais. Pasiėmė ji abi seseris į rūmus ir išleido už princų.

Pasakoja, kad nuo to laiko jos likusios geresnės ir gėdijusios prisiminti, kaip skaudė kitados nelaimingąją Pelenę.