Pelenė

Kitą kartą gyveno didikas, kuris, likęs našlys, vedė tokią didžiuoklę moterį, tokią puikuolę, kokios kitos pasaulyje nerastum. Ji turėjo dvi dukteris, visiškai tokio pat būdo ir visu kuo į save panašias. Vyras irgi turėjo dukrelę, tik ta buvo neregėto meilumo ir gerumo: ji buvo atsigimusi į savo motiną, visų moterų geriausiąją.

Tik vestuvės spėjo baigtis, jau pamotė ėmė rodyti savo piktą būdą: ji negalėjo pakęsti tos jaunos mergaitės dorybių, dėl kurių jos dukterys atrodė dar netikesnės. Ji užkrovė jai pačius prasčiausius namų darbus: ji mazgodavo indus, valydavo laiptus, šveisdavo grindis ponios ir panelių, jos dukterų, kambariuose; ji miegodavo ant aukšto, ant prasto šiaudų maišo, o jos seserys gyveno kambariuose su parketais, turėjo ten pačias geriausias lovas, turėjo veidrodžių, kuriuose matydavo save nuo kojų iki galvos.

Darbą pabaigusi, ji glausdavosi į židinio kampą ir sėsdavosi ant pelenų, dėl to ją namuose visi vadino Sustirėle. Jaunėlė, ne tokia pikta kaip vyresnioji, praminė ją Pelene. O Pelenė, kad ir prastai apsitaisiusi, vis tiek buvo šimtą kartų gražesnė už savo seseris, nors ir puikiai išsipuošusias.

Kartą karaliaus sūnus kėlė puotą ir į ją kvietė visą poniją. Mūsų paneles irgi pakvietė, nes jos buvo ne bet kas tame krašte.

— Aš,— sakė vyresnioji,— vilksiuosi raudoną aksominę suknią su angliškais nėriniais.

— O aš,— sakė jaunėlė,— segsiuosi paprastą sijoną, bet užtat apsisiausiu mantiją su aukso gėlėmis ir užsidėsiu deimantų diademą — tai bus gražu!

Jos pasikvietė Pelenę ir klausėsi jos nuomonės, nes ji turėjo gerą skonį. Pelenė joms patarinėjo taip gerai, kaip niekas kitas pasaulyje, ir net pati pasisiūlė jas šukuoti: su tuo jos mielai sutiko.

Šukuojant jos sakė jai:

— Pelene, gal ir tu norėtum eiti į puotą?

— Ai panelės, jūs tik tyčiojatės iš manęs: tai ne man.

— Tavo teisybė, juk žmonės juoktųsi, pamatę Sustirėlę einant į puotą.

Pagaliau laimingoji diena atėjo; jos išvažiavo, ir Pelenė lydėjo jas akimis, kol tiktai buvo matyti. O tada pravirko.

Jos krikšto motina, radusi ją verkiant, klausė, kas yra.

— Aš norėčiau... aš norėčiau...

Jos krikšto motina, kuri buvo fėja, tarė

jai:

— Tu norėtum eiti į puotą, tiesa?

— Aiman, taip,— atsakė Pelenė dūsaudama.

— Gerai! — tarė krikšto motina.— Aš padarysiu, kad tu eitum tenai. Eik į daržą ir atnešk man arbūzą.

Pelenė tuoj nuskynė patį gražiausią, kokį tiktai rado, ir atnešė savo krikšto motinai. Krikšto motina jam išgremžė vidų ir, palikusi tiktai luobą, sudavė savo lazdele, o iš arbūzo tuoj pasidarė gražiausia karieta, visa auksu žvilganti.

Paskui ji priėjusi pažiūrėjo į pelėgaudžius ir rado tenai šešias peles, visas gyvas. Ji liepė Pelenei trupučiuką pradaryti pelėgaudžių dangtelį ir kiekvienai laukan bėgančiai pelei ji sudavė su lazdele, ir pelės išvirto gražiausiais arkliais.

Kai ji rūpinosi, iš ko padaryti vežėją, Pelenė tarė:

— Pažiūrėsiu, ar nėra kokios žiurkės, pakliuvusios į žiurkėgaudžius, padarytume iš jos vežėją.

— Teisybė,— tarė krikšto motina,— eik pažiūrėti.

Pelenė jai atnešė žiurkėgaudžius, juose buvo trys didžiulės žiurkės. Fėja paėmė vieną iš jų, kur su pačiais didžiausiais ūsais, ir sudavusi pavertė vežėju, stambiu vyru, o jo ūsai buvo tokie puikūs, kad ir paieškojęs nerastum.

Paskui ji tarė:

— Eik į sodą, rasi šešis driežiukus už laistytuvo; atnešk man juos.

Tik ji spėjo atnešti, jau krikšto motina pavertė juos tarnais, kurie, apsivilkę išsiuvinėtais drabužiais, tuoj sulipo į karietos užgalį ir tenai stovėjo įsikabinę, tartum nieko kito nebūtų veikę per visą gyvenimą.

Tada fėja tarė Pelenei:

— štai, jau turi kuo važiuoti į puotą — ar tau smagu?

— Taip, bet nejau aš galiu važiuoti šitaip, su tokiais sustirusiais drabužiais?

Jos krikšto motina tiktai palietė ją savo lazdele, ir tą pat akimirką jos drabužiai pavirto auksuotu sidabruotu apdaru, nusagstytu brangiaisiais akmenimis; ji davė jai dar porą krištolo kurpaičių, pačių gražių gražiausių.

šitaip išdabinta, ji sėdo į karietą; bet jos krikšto motina jai prisakė, kad neužsibūtų ilgiau, kaip lig pusiaunakčio, įspėjo, jei tik užtruksianti puotoje nors kiek ilgiau, tuoj jos karieta atvirsianti arbūzu, arkliai pelėmis, tarnai driežiukais, o jos gražūs drabužiai vėl tapsią skudurai kaip buvę.

Karaliaus sūnus, kai tik jam pasakė, kad atvykusi šauni princesė, kurios niekas nepažįsta, išlėkė jos pasitikti. Jis padavė jai ranką išlipant iš karietos ir įsivedė ją į salę, kur visi buvo susirinkę.

Visi nuščiuvo. Girdėjosi tik šnibždant:

— O, kokia ji graži!

Karalaitis ją pasodino pačioje garbingiausioje vietoje, o paskiau išvedė šokti. Ji taip dailiai šoko, jog dar labiau visi ja grožėjosi.

Padavė puikią vakarienę, tik jaunasis princas visiškai nevalgė — tiek buvo į ją įsižiūrėjęs. Ji sėdėjo šalia seserų ir buvo joms mandagi; ji su jomis dalijosi apelsinais ir citrinomis, kurių princas jai dovanojo, ir jos labai tuo stebėjosi, nes nepažino jos.

Taip joms besišnekant, Pelenė išgirdo, jog jau muša tris ketvirčius dvyliktos; ji tučtuojau žemai nusilenkė visai draugei ir išėjo taip greitai, kaip tik begalėjo.

Parvažiavusi ji susirado krikšto motiną ir, jai padėkojusi, pasisakė, kad labai norėtų dar ir rytoj į puotą, nes karalaitis ją prašęs. Jai bepasakojant savo krikšto motinai, kaip kas puotoje buvo, anos dvi seserys ėmė belstis parėjusios; Pelenė nuėjo atidaryti.

— Kaip jūs ilgai neparėjotel — ji kalbėjo joms žiovaudama, trindamasi akis ir rąžydamasi, tartum ką tik išsibudinusi.

— Jei tu būtum buvusi puotoje,— tarė jai viena sesuo,— nebūtum nuobodžiavusi; buvo viena tokia graži princesė, gražiausia visame pasaulyje; ji buvo mums labai meili ir dovanojo apelsinų ir citrinų.

Pelenė nesitvėrė džiaugsmu: ji klausė jas, kuo vardu ta princesė, bet jos sakė, kad niekas jos nepažinę, kad karalaitis labai esąs dėl jos sunerimęs ir atiduotų visas pasaulio gėrybes, jei tik sužinotų, kas ji tokia.

Rytojaus dieną abi seserys vėl buvo puotoje, ir Pelenė taip pat, tik dar labiau išsidabinusi negu pirmą kartą. Karalaitis buvo visą laiką prie jos ir kalbėjo jai meilius žodžius nesustodamas. Jaunoji panelė nenuobodžiavo ir pamiršo, ką jai krikšto motina buvo prisakiusi; kai ji išgirdo pradedant mušti dvyliktą, jai atrodė, kad dar tik vienuolika; ji pašoko ir išlėkė taip greit, taip vikriai, kaip stirna.

Princas ją išsivijo, bet pavyti negalėjo. Ji pametė vieną savo krištolinę kurpaitę, kurią princas pasigavo kaip brangiausią daiktą. Pelenė parbėgo namo priilsusi, be karietos, be tarnų, su prastais drabužiais; nieko jai nebuvo likę iš jos visos puikybės, tik ta viena kurpaitė, tokia pat kaip ana, kurią ji pametė.

Kai seserys grįžo iš puotos, Pelenė klausė, ar joms linksma buvo ir ar buvo ta gražioji panelė; jos sakė, kad taip, bet kad ji pabėgo, kai tik dvyliktą mušė, ir dar taip smarkiai, jog net vieną savo krištolinę kurpaitę pametė, gražiausią pasaulyje kurpaitę; kad karalaitis ją pasiėmė ir tik į ją težiūrėjo per visą laiką, kol puota truko, ir kad jis tikriausiai labai įsimylėjęs tą gražią mergaitę, kurios yra ta kurpaitė.

Jos kalbėjo teisybę: po kelių dienų karalaitis liepė pūsti trimitus ir skelbti, kad jis ves mergaitę, kurios kojai tiks ta kurpaitė.

Pradėjo tinkinti princesėms, paskui kunigaikštytėms ir visoms rūmų merginoms, bet vis netiko. Atnešė tą kurpaitę ir toms abiem seserims. Jos viską darė, ką tik įmanydamos, kad tik įvarytų

koją į kurpaitę, bet nieko negalėjo padaryti.

Pelenė, į jas žiūrėdama, pažino savo kurpaitę, nusijuokė ir tarė:

— Kad taip man pamėginus, gal tiktų?

Jos seserys ėmė juoktis ir tyčiotis iš jos. Bet karaliaus dvariškis pasodino Pelenę ir, tik pridėjęs kurpaitę prie jos mažos kojytės, tuojau pamatė, kad ji eina kuo lengviausiai ir tinka kaip čia buvusi. Seserys nustebo baisiausiai, bet jų nuostaba dar padidėjo, kai Pelenė išsitraukė iš kišenės antrą kurpaitę ir užsimovė ant kitos kojos.

Tą akimirką įėjo krikšto motina, kuri, sudavusi savo lazdele į Pelenės drabužius, pavertė juos dar gražesniais kaip anie visi. Tada abi seserys pažino, kad ji yra ta gražuolė, kurią jos buvo mačiusios puotoje.

Jos puolė jai po kojų ir prašė dovanoti, atleisti joms visas piktybes, kuriomis buvo ją įskaudinusios. Pelenė jas pakėlė ir apkabinusi pasakė, kad ji joms iš širdies atleidžianti ir tik prašanti ją visados mylėti.

Ją taip išsipuošusią nuvedė pas jaunąjį princą. Jam ji pasirodė dar gražesnė negu anais kartais, ir po kelių dienų jis ją vedė. Pelenė, būdama tiek pat gera, kiek ir graži, įkurdino abi savo seseris rūmuose ir jas tą pačią dieną išpiršo už didelių ponų, karaliaus dvariškių.

Eina be kojų, Muša be rankų. /Laikrodis/