Piemenėlė ir kaminkrėtys

Kartą prie didelio veidrodžio ant staliuko stovėjo piemenėlė ir kaminkrėtys. Piemenėlė buvo labai daili: jos skrybėlaitė ir kurpelės buvo paauksuotos, prie krūtinės turėjo prisisegusi raudoną rožę, rankoj laikė ilgą lazdą. Kaminkrėtys irgi buvo gražus, nors visas juodas kaip anglis, tik veidas baltas.

Jie abudu buvo iš trapaus porceliano, stovėjo arti viens kito, gerai išsipažino ir susižadėjo.

Čia pat sėdėjo senas kinas, tris kartus didesnis už juos ir mokėjęs linguoti galvą. Jis buvo taip pat iš porceliano, todėl tvirtino, kad piemenėlė esanti jo anūkė, nors tos giminystės išrodyti negalėjo.

Prieš veidrodį stovėjo sena, labai sena indauja su išpjaustytais visokiais pagražinimais: rožės, tulpės, briedžio galvos su ragais — tik viskas nuo senumo pajuodiję. Per vidurį buvo išrėžtas visas žmogus, bet toks keistas, jog niekas be juoko negalėjo į jį žiūrėti. Jis turėjo ožio kojas, galvą su rageliais ir ilgą barzdą. Vaikų jis buvo pramintas „generolas Ožiakojis". Jis visą laiką vypsojo, akis įspyręs į piemenėlę, o ta nei pažvelgti į jį nenorėjo. Bet vieną gražią dieną jis paprašė iš kino jos rankos. Tas tik linktelėjo galvą, tuo reikšdamas savo sutikimą.

— Puikų gausi vyrą! — tarė kinas. — Nepamiršk, kad jis iš raudonojo medžio! O kokia garbė vadintis generoliene Ožiakojiene! Aš mažiausio abejojimo neturiu, kad indaujos stalinės pilnos sidabro, ir nieko nesakau, kas gali būti jos vogtuvuose!

— Aš nesutinku! — sušuko piemenėlė. — Aš nenoriu kraustytis į tą juodą indaują! Jis jau ten turi uždaręs gal vienuolika porceliano pačių!

— Tai gerai, tu būsi dvylikta! — pasakė kinas. — Dar šią naktį, kai baldai pradės braškėti, jūs atšoksite vestuves!

Taip nusprendęs, kinas palingavo galvą ir užmigo.

Vargšė piemenėlė pažvelgė į kaminkrėtį ir pradėjo verkti.

— Klausyk, — tarė ji jam, —ar negalėtumėm kur toli pabėgti ir išsigelbėti?

— Mano brangioji, aš padarysiu viską, kaip tu liepsi! — atsakė kaminkrėtys. — Bėgam tuojau! Iš mano darbo pragyvensim abudu.

— Norėčiau, kad mes jau būtumėm pabėgę! — karščiavosi ji. — Nenurimsiu, kol mes nebūsime toli nuo čia! Tiktai kur ir kaip bėgti?

— Nebijok, nėra lengvesnio daikto! — ramino ją kaminkrėtys.

Jis jai liepė pirma leistis staliuko kojų išraitymais, paskui pastatė ties ja savo kopėtėlės, ir bematant abudu buvo žemėj.

Bet prie indaujos tuojau pasidarė didelis sujudimas. Briedžiai norėjo pašokę lėkti, o generolas Ožiakojis ėmė rėkti kinui:

— Aure jie bėga! Aure jie bėga!

Piemenėlė ir kaminkrėtys baisiai išsigando ir sulindo į dėžę, stovėjusią ties langu. Ten jie rado senovines suplyšusias kortas ir sustatytą lėlių, teatrą. Teatro scena rodė, kaip pikti žmonės atskyrė mylinčią mergaitę nuo jos mylimo. Jų nelaimė pravirkdė piemenėlę — juk jos likimas buvo labai panašus!

— Ne, negaliu žiūrėti! — tarė ji. — Lipam greičiau iš čia!

Kai, išlipę iš dėžės, pažvelgė į staliuką, pamatė kiną atbudus nuo Ožiakojo riksmo ir labai linguojant galvą.

— Žiūrėk, kinas eina čia! — sušuko išsigandus piemenėlė. — Dabar mus pagaus!

— Nebijok! — tarė ją ramindamas kaminkrėtys, nors pats iš baimės drebėjo. — Pasislėpkim aure į aną kampe stovinčią vazą su rožėmis, ir jis mūsų neras!

— Ne, ne! — pasipriešino piemenėlė. — Girdėjau, kad vaza buvo su kinu kadaise susižadėjusi, todėl ji gali mus išduoti. Kito kelio išsigelbėti nėra, kaip tik pabėgti kur į tolimą kraštą!

— Bet ar tu nebijai ilgos kelionės vargų? — klausė jos kaminkrėtys. — Ar tu pagalvojai, kad iš tolimo krašto mes niekados šičia nebegrįšim?

— Aš viską apgalvojau! — atsakė piemenėlė. — Tik greičiau bėkim!

— Bėgti galima tik mano keliu, — sakė jai kaminkrėtys, — o mano kelias, kaip tu žinai, yra kaminas; jis labai tamsus ir baisiai siauras. Jo viršuj mūsų niekas jau nebepasieks, ir mes galėsime iš ten regėti visą pasaulį.

Prisiartinę jie pradarė dureles ir įžengė į krosnį.

— Koks čia tamsumas! — pasakė piemenėlė, bet narsiai sekė paskui kaminkrėtį. Jis netrukus jai parodė žvaigždę, matomą iš apačios ir švietusią jiems kelią lipti.

Kelias buvo tikrai nelengvas, ir kaminkrėtys turėjo nemaža padėti savo piemenėlei kopti į jų laimės vietą.

Galop jie prilipo kamino galą, tik jautėsi labai nuvargę.

Viršum jų buvo dangus, pilnas žvaigždžių, o apačioj į visas puses ėjo miesto stogai ir stogai. Regėti buvo taip toli, taip toli, jog vargšei piemenėlei pradėjo suktis galva. Niekados ji nemanė, kad pasaulis gali būti toks platus. Ji prisiglaudė prie savo kaminkrėčio peties ir ėmė verkti.

— Koks platumas, koks platumas! — stebėjosi ji. — Mane baimė ima! Kam reikėjo mums bėgti nuo savo staliuko? Aš vėl norėčiau ant jo stovėti! Aš niekados nebūsiu laiminga, jei mes negrįšime atgal! Vesk mane žemyn, jei nors truputį mane myli!

Kaminkrėtys visaip ją atkalbinėjo nuo grįžimo, liepė prisiminti senį kiną, tą baidyklę generolą ir viską, nuo ko jie bėgo, kaip įmanydamas drąsino, bet nieko negalėjo padaryti. Apsikabinus ji verkė ir tiek prašė, jog tas pagaliau sutiko grįžti.

Kelionė atgal nebuvo malonesnė kaip į viršų, tik gal kiek greitesnė. Prislinkę prie krosnies durelių, jie sustojo ir pasiklausė. Buvo tylu ramu, ir jie drąsiai sušoko į vidų.

Bet ką jie išvydo?

Kinas gulėjo kniūpsčias ant grindų. Norėdamas juos vytis, jis šoko žemėn ir susikūlė. Jo galva buvo nudužus nuo kaklo ir pasiritusi toliau. Generolas Ožiakojis tebevypsojo senoj vietoj.

— Baisus daiktas! — sušuko raudodama piemenėlė. — Mano senelis užsimušė! Dėl mūsų kaltės jis taip žuvo!

— Neraudok, dar jį galima sutaisyti! — ėmė ją guosti kaminkrėtys. — Įkals jam per kaklą šakaliuką, užmaus ant jo galvą, ir vėl bus kaip naujas! Dar daug prisakys jis mums nemalonumų!

— Ar tikrai taip? — klausė kiek apsiraminusi piemenėlė.

Ir jie vėl užsikraustė ant staliuko ir sustojo savo senose vietose.

— Vadinas, — tarė kaminkrėtys, — kam gi mes tiek keliavom ir be reikalo vargom!

— O, — atsakė piemenėlė, — kad tik man senelis būtų sutaisytas!

Ir jis buvo sutaisytas, kaip sakė kaminkrėtys, tik nebegalėjo linguoti galvą: šakaliukas, perkištas nuo nugaros per kaklą, nedavė lankstytis. Kai sutaisė, jį vėl patupdė šalia piemenėlės. Ir generolas Ožiakojis, neilgai laukęs, į jį prabilo:

— Nuo susikūlimo tau atsirado daug didybės! Tiesą sakant, nėra ko čia labai pūstis! Bet tai mažmožis, geriau sakyk, ar sutinki atiduoti man savo anūkės ranką?

Piemenėlė ir kaminkrėtys abudu pažvelgė į kiną, drebėdami, kad tik jis sutikdamas nelinktelėtų galvos. Bet jis nebegalėjo jos palenkti dėl įstatyto per kaklą šakaliuko ir duoti sutikimo ženklą.

Tokiu būdu piemenėlė ir kaminkrėtys gyveno laimingi drauge tol, kol vieną gražią diena patys sudužo.