Pokalbis su Dievu

Sapnavau, kad kalbuosi su Dievu.

- Norėjai manęs ko nors paklausti? - pasiteiravo Dievas.

Jei turi laiko, - pasakiau.

Dievas nusišypsojo:

- Turiu visą amžinybę. Kokie klausimai tau neduoda ramybės?

- Na, kuo Tave labiausiai stebina žmonija?

Dievas atsakė:

Jiems nusibosta būti vaikais, todėl skuba užaugti, o tada vėl ilgisi vaikystės. Jie praranda sveikatą, kad uždirbtų pinigų, o paskui išleidžia pinigus, kad ją susigrąžintų. Nerimaudami dėl ateities jie užmiršta dabartį, todėl nepajunta gyvenimo pilnatvės nei dabar, nei ateityje. Jie atsikratė įsipareigojimų auginti vaikus ir iškeitė juos į pasivaikščiojimus ir pokalbius su savo katėmis ir šunimis. Jie gyvena taip, tarsi niekada nemirtų, o miršta taip, tarsi niekada nebūtų gyvenę.

Tada paklausiau:

- Tu esi visų Tėvas. Ko norėtum, kad Tavo vaikai pasimokytų iš gyvenimo?

- Nelaukti pagarbos, bet gerbti kitus. Nesiekti, kad tave suprastų, bet stengtis suprasti kitus. Nereikalauti meilės, bet trokšti dovanoti meilę kitiems. Prarasti pinigus, prestižą, sveikatą ar net pačią gyvybę nėra tokia jau didelė netektis. Blogiausia - prarasti tikėjimą.

- Ką dar tavo vaikai turėtų žinoti?

Mano atsidavusiam tarnui mirtis yra ne pabaiga, o pradžia. Žengimo į amžinybę pradžia. Bet ateistams ir materialistams mirtis - tai tiesiog galas. Galas viskam, ką jie laikė amžina. Du dalykai yra nepaprastai svarbūs: gilus materialios egzistencijos pavojų ir kančių suvokimas ir tikėjimas, kad Mano šventas vardas nužengė tam, kad amžinai sielai suteiktų aukščiausią prieglobstį.

- Ačiū už laiką, kurį man skyrei, - padėkojau nuolankiai.

Dievas nusišypsojo ir pasakė:

- Tiesiog užtikrink savo skaitytojams, kad visada esu pasiekiamas, kai tik jiems Manęs prireiks. Tačiau niekada neribosiu laisvės, kurią jiems suteikiau. Nekantriai laukiu, kada jie grįš namo, bet jie patys turi apsispręsti tai padaryti.