Prisirišimas prie žemiškų reikalų

Kadaise gyveno žmogus vardu Kailašas, kuris buvo nepaprastai prisirišęs prie savo namų. Vieną gražią dieną jį aplankė didysis išminčius Narada ir tarė: „Kailašai, eime su manimi. Aš keliauju į Vaikunthą (Dievo karalystę).

Pasiimsiu tave kartu.“ Kailašas atsakė: „Atleiskite, pone, mano vaikai dar maži. Privalau jais pasirūpinti. Gal vėliau.“

Po kelerių metų Narada grįžo pas Kailašą ir vėl paklausė: „Ar tu jau pasirengęs?“ Kailašas atsakė: „Deja, pone, dabar turiu pasirūpinti anūkais. Be to, visiems namie reikia mano patarimų ir pamokymų. Negaliu dabar išvykti.“

Kai Narada po daugelio metų vėl užsuko į tuos namus, sužinojo, kad Kailašas pasimirė. Susiruošęs keliauti toliau didysis išminčius pastebėjo tarpduryje garsiai lojantį šunį. Šis suurzgė: „O Naradadži, aš esu tas pats Kailašas.“ Nustebęs Narada tarė: „O Kailašai, tu dabar tapai šunimi! Ką gi čia darai? Net ir dabar ne per vėlu. Aš galiu pasiimti tave į Dievo karalystę. Ar nori eiti su manimi?“ Šuo atsakė: „Atleisk, pone, mano sūnūs nerūpestingai elgiasi su turtu, kurį sukaupiau, todėl tapau šunimi, kad apsaugočiau jį nuo vagių.“ Narada iškeliavo pilnas užuojautos prisirišimų supančiotam Kailašui.

Praslinko daug metų. Narada vėl grįžo. Paaiškėjo, kad ir šuo nustipo. Su liūdesiu galvodamas, kad Kailašas iškeliavo į kokį nors nežinomą kūną, išminčius nusprendė vykti toliau. Jam beeinant pro ryžių lauką, kuris driekėsi už Kailašo namų, ant kelio sušnypštė gyvatė. Ji kreipėsi į Naradą: „Tai aš, Kailašas.“ Narada nustebo: „Ką gi tu, Kailašai, veiki gyvatės kūne? Gal bent dabar nori eiti su manimi? Dar ne vėlu.“

Gyvatė atsakė: „Dabar džiaugiuosi, kad mano sūnūs padėjo visus pinigus į banką. Bet jie tikri tinginiai ir kiekvieną rytą keliasi labai vėlai. Kol jie knarkia, visus ryžius išvagia kaimynai arba ištrypia drambliai. Todėl tapau gyvate ir šliaužioju aplink lauką saugodamas grūdus. Esu labai užsiėmęs, todėl ir dabar negaliu su tavimi keliauti.“

Matydamas apgailėtiną Kailašo padėtį, Narada Munis garsiai suplojo delnais šaukdamas Kailašo sūnus ir parodė jiems didžiulę gyvatę, gulinčią jų lauke. Sūnūs stvėrė lazdas ir puolė daužyti gyvatę. Kailašas gyvatės kūne raitėsi ir šnypšdamas mėgino pasakyti sūnums: „Aš esu jūsų tėvas. Kodėl mane mušate?“ Bet kuo daugiau jis šnypštė, tuo sūnūs jį stipriau talžė, kol galų gale visai pribaigė. Dvėsdama gyvatė prisiminė Naradą ir kitame gyvenime išminčiaus malone tapo didžiu Viešpaties Krišnos atsidavusiuoju.

Taigi žmogus yra priverstas priimti vieną kūną po kito, kaip jam diktuoja jo paties troškimai ir veikla. Prisirišusysis prie žemiškų dalykų visą jam duotą laiką praleidžia rūpindamasis kūno reikalais, todėl nuolatos keliauja gimimų ir mirčių ratu.