Puikioji adata

Buvo kartą didelė, drūta adata, ją visi vadino adikliu. Bet ji manė, kad laibumo ji tokia pat, kaip ir siuvama adata.

— Laikykit mane tvirčiau! — tarė adata pirštams, imantiems ją iš siuvamosios dėžutės. — Žiūrėkit, kad neišmestumėt! Jei nukrisčiau žemėn, manęs daugiau neberastumėt. Ar nematot, kokia aš laibutė?

— Nesirūpink, neišmesim!—atsakė pirštai ir suspaudė ją tvirtai.

— Matote, aš čia ne viena, su palydovu! — sakė adata, traukdama paskui save ilgą siūlą.

Pirštai dūrė adikliu tiesiog į virėjos kurpelę, kurios priešakis buvo nuiręs ir reikėjo užadyti.

— Koks bjaurus darbas! — tarė adata. — Aš čia niekaip gyva neišlįsiu: nulūšiu, tikrai nulūšiu!

Ir ji tikrai nulūžo.

— O ką, ar aš jums nesakiau? — tarė adata. — Aš tokia laiba buvau!

— Dabar ji niekam nebetikus, — tarė pirštai, tebelaikydami ją tvirtai. Virėja pritaisė jai lako galvutę ir prisegė su ja skarelę iš priešakio.

— Štai aš pavirtau segtuku!—tarė adiklis.—Aš žinojau, kad iškilsiu aukštai! O, tokie kaip aš niekuomet nežūva!

Pilnas didybės, šyptelėjo jis nudžiugęs ir apsižvalgė aplinkui.

— Galiu tavęs paklausti, —tarė jam segtukas, jo kaimynas: — tu aukso? Tu taip puikiai atrodai ir turi tokią keistą galvą. Tik ji mažoka. Pasirūpink, kad ji kiek paūgėtų — juk ne bet kam tenka lako galvelė.

Tada mūsų adata skersomis pažvelgė į savo kaimyną ir didžiai iškėlė galvą, net ištrūko iš skarelės ir įkrito į paplavų griovelį, kurį tuo laiku valė virėja.

— Dabar, vadinas, važiuojam mes keliauti, — tarė adata. — Kad tik kur nepaklystum...

Ir ji tikrai paklydo.

— Aš per laiba, aš netinku šiam pasauliui!—tarė ji, gulėdama griovely. — Bet žinausi, ko verta, ir tas man neleidžia nusiminti.

Todėl adata vis buvo pasipūtusi ir smagi.

Pro šalį plaukė visoki daiktai: skiedrelės, šiaudeliai, senų laikraščių skiautelės.

— Žiūrėkit, kaip jie plaukia! — tarė adata. — Jie nemato, kas po jais guli. Aš čia! Aš čia! Ar girdite? Štai plaukia skiedrelė: menka skiedrelė, o žiūrėk — apie nieką daugiau negalvoja, tik apie save! O čia plaukia šiaudelis: aure kaip jis sukinasi, kaip jis kraiposi! Būk atsargesnis, kitaip tuoj susiduosi į akmenį!.. A, laikraščio skiautelė... Seniai jau pamiršta, kas ten buvo parašyta, o ji vis dar tebesipučia, tebesididžiuoja. Tik aš viena kantri ir ramiai laukiu tylėdama. Žinau, kas aš esu, ir nieko man daugiau nebereikia!

Tuo tarpu šalia jos kas blikstelėjo. Adatai pasirodė, kad čia bus koks perlas. Bet čia buvo butelio šukelė. Ir kadangi šukelė labai blizgėjo, adata ją pakalbino ir pasisakė pati esanti segtukas nuo krūtinės.

— Tu juk esi perlas? — klausė ji.

— Taip, arti to, — atsakė šukelė.

Abidvi laikė viena antrą kažkokia brangenybe ir ėmė skųstis, kaip dabar išdidėjęs pasaulis.

— Aš gyvenau vienos panelės dėžutėj, — tarė adata. — Ta panelė buvo virėja. Jos kiekvienos rankos buvo penki pirštai. Tik kas tų pirštų puikumas! O tuo tarpu nieko daugiau neveikė, tik imstė mane iš dėžutės ir vėl atgal dėjo.

— Ką, ar jie blizgėjo? — klausė butelio šukelė.

— Iš ko jie tau blizgės! — tarė adata. — Tik jie labai didūs buvo. Jų buvo penki tikri broliai, nors ne vienodo didumo. Pats kraštutinis pirštas, nykštys, buvo drūtas ir trumpas; jis laikėsi visados nuošaliai ir vieną teturėjo per nugarą sunėrimą, todėl per vieną daiktą tegalėjo sulinkti, bet jis tačiau gyrėsi, kad to, kas jo netenka, neima į kariuomenę. Antras pirštas, smaližius, ragaudavo saldžius ir karčius daiktus, rodė į saulę ir mėnesį, spaudė plunksną, jei virėja kada rašydavo. Didžiulis ūgio buvo visų aukščiausias. Bevardis nešiojo aukso diržą per vidurį, o maželis nieko neveikė ir tuo labai didžiavosi. Baisiai įgriso man jų puikybė! Paėmiau kartą iš piktumo ir pabėgau į griovį.

— Vadinas, mes čia gyvenam ir šviečiam, — tarė butelio šukelė.

Tuo metu papylė vandens į griovelį. Vanduo ėmė bėgti per kraštus ir nunešė tolyn stiklo šukelę.

— Štai ir ji važiuoja tolyn! — tarė adata.— O aš palikau vietoj, aš perdaug laiba, bet tat yra mano garbė, turiu visą teisę tuo didžiuotis.

Ir adata glūdėjo, kaip glūdėjusi, griovely, vis galvodama apie savo vertę.

— Aš tokia laibutė, drąsiai galiu manyti, kad esu gimus iš saulės spindulio! Beskuo man vis rodosi, kad saulės spinduliai manęs ieško vandeny. A, tokia aš laiba, net pati motina manęs negalėtų rasti. Kad tebeturėčiau savo akį, kurios netekau, aš, manau, dabar pravirkčiau. Bet, turbūt, to nepadaryčiau: verksmas nėra gražus daiktas!

Kartą atėjo prie griovelio keli vaikagaliai ir ėmė po jį raustis, ieškodami ten senų vinių, varinių pinigų ir kitų panašių daiktų. Darbas buvo purvinas, bet vaikams jis tiko, ir jie labai džiaugėsi, jei pavykdavo rasti kokį niekniekį.

— Ai!—suriko vienas, įsidūręs pirštą į adatą. — Bjaurybė kokia!

— Aš ne bjaurybė, aš — panelė!—atsiliepė adata, Bet niekas jos negirdėjo. Lako galvutė buvo atšokus, ir ji pati visa pajuodijus, bet juoda spalva mažina drūtumą, todėl ji galvojo, kad dabar palikusi dar laibesnė.

— Aure kiaušinio kevalas plaukia!— sušuko vaikai ir įbedė į jį tą adatą.

— Juodas ant balto dugno,—tarė adata:—tai labai tinka! Dabar mane visi matys! Kad tik neapsirgčiau jūros liga, tad turėčiau susivemti ir iškristi iš kevalo.

Bet ji nesirgo ta liga ir paliko kevale.

— Prieš jūros ligą naudinga turėti plieninį pilvą ir nepamiršti, kad tu reiški truputį daugiau, negu žmogus! Dabar pavojaus susirgti jau nebėr! Kuo tu laibesnis esi, tuo daugiau gali išlaikyti.

— Trekšt! — tarė kiaušinio kevalas: jį pervažiavo sunkus vežimas.

— Oi, kaip suspaudė! — sušuko adata. — Dabar tai jau tikrai apsirgsiu jūros liga! Aš visai nulūšiu!

Bet ji nelūžo, nors ir pervažiavo per ją vežimas. Ji tebegulėjo ten išsitiesus ir — tegu sau sveika guli!