Pupa

Gyveno senelis ir senelė. nieko jie daugiau neturėjo, tik trobelę ir vištytę su gaidžiuku. Kartą gaidžiukas kapstė žemę ir iškapstė pupą.

- Pasodinkime pupą, tegu auga, - pasakė senelis.

Paėmė senelė molinį puodą ir pasodino į jį pupą. Pasodino, o puodą padėjo po lova.

Išdygo pupa ir ėmė augti. Ne dienom augo, bet valandom. Užaugo iki lovos dugno ir pradūrė jį. Po kurio laiko pasiekė ir lubas.

- Seneli, kirsk lubas, - pasakė senelė.

Senelis prakirto lubas.

Greitai pupa priaugo stogą.

- Seneli, plėšk stogą, - liepė senelė.

Senelis taip ir padarė.

O pupa vis auga ir auga. Greitai priaugo iki dangaus.

- Seneli, lipkime į dangų, - ragina senelė. - Reikia pažiūrėti, kaip Dievas gyvena.

Apsirengė abu gražesniais rūbais ir pradėjo kopti pupa aukštyn. Ilgai lipo ir pagaliau pasiekė dangų. Kadangi jau temo, tai paprašė, kad Dievas leistų juos naktigulto.

Dievas sutiko.

- Gerai, lipkite ant krosnies ir miegokite, tik nelieskite mano pyragų.

- Neliesim, neliesim, - atsakė senelis ir senutė ir užlipo ant krosnies.

Naktį senutė nubudo ir sako:

- Man taip kvepia Dievo pyragai, kad negaliu ištverti.

-Neliesk! - sušuko senelis. - Dievas užpyks.

Bet kur tau! Senelė tik kyšt ranką prie duonkubilio ir senelis nespėjo jos sulaikyti. Tuojau duonkubilis subyrėjo, o tešla ant grindų ištekėjo.

Sėmė juodu tešlą, bet nieko negalėjo padaryti. Ryte, kai patekėjo saulė, duonkubilis pats savaime susitaisė ir tešla suėjo pati duonkubilin. Atėjo Dievas ir klausia:

- Ar nelietėte mano pyragų?

-Ne, ne! - atsakė seneliai.

- O, jūs melagiai! - supyko Dievas. - Neleisiu jums troboje miegoti. Eikite į sodą ir ten po obelim pernakvosite. Tik šiukštu - nelieskite nė vieno obuolio.

Seneliai pažadėjo nieko neliesti ir nuėjo į sodą. Senelei vėl parūpo paragauti, ar gardūs Dievo sodo obuoliai. Nors senelis jai draudė, bet ji nuraškė vieną obuolį ir paskubomis suvalgė. Tuo metu tik bar bar bar visi obuoliai nuo medžio ir nukrito. Nusigando abu, nebežino, ką daryti? Kai patekėjo saulė, vėl visi obuoliai prie šakų priaugo. Atėjo Dievas ir klausia:

- Ar nelietėte mano obuolių?

- Ne, ne! - paskubomis atsakė seneliai.

Supyko Dievas ir jau norėjo juos išvaryti iš dangaus, bet seneliai ėmė graudžiai prašyti, žadėdami, kad daugiau nieko nelies. Pagailėjo Dievas ir sako:

- Gerai, paliksiu jus- dar vieną naktį. Bet turėsite nakvoti mano ratinėje. Tik nelieskite mano ratelių.

Senelė ir senelis pažadėjo nieko neliesti ir nuėjo ratinėn nakvoti. Naktį nubudo senelė ir sako:

- Oi, kaip noriu pasivažinėti Dievo rateliais.

Senelis tyli, bet ir jam norisi pasivažinėti. Pažiūrėjo senelė į senelį, pribėgo ir jau sėdi rateliuose. Nieko nelaukęs paskui ją įsikorė ir senelis. Vos tik abu sulipo - rateliai subyrėjo. Jie ir šiaip, ir taip mėgino surinkti, bet nieko nepadarė. Ryte, saulei patekėjus, rateliai patys susitvėrė.

Netrukus atėjo Dievas ir klausia:

- O mano ratelių ar nelietėte?

- Ne, ne! - meluoja seneliai.

Supyko Dievas ir išvarė juos iš dangaus. Lipo pupa seneliai skubėdami ir stenėdami. Jau netoli trobelė, jau stogas matosi. Tik pupa triokšt ir nulūžo, o seneliai šlumšt per stogą, per lubas ir nukrito į savo trobelę.

O ten vištytė su gaidžiuku jų išsiilgę laukia: gaidžiukas garsiai gieda, o vištytė - karkina.