Rainiukai

Vieną kartą vėjas atnešė žiedų ir pribėrė jų j vyšnias prie svirno. Naktys buvo šiltos, retkarčiais su gaivinančiu lietumi, su tolimomis perkūnijomis ir žaibais. Atėjo pavasaris. Dabar mudu su Jurgiuku viliojo ne vien pilni žolės tarplysviai, ne linksmai gurguliuoją upokšniai ir praminti balti kalvų takučiai. Buvo kitų rūpesčių ir darbų — reikėjo saugoti kačiukus. Mat mūsų rainoji atsivedė tris murziukus: juokingais snukučiais, baltomis dėmėmis kaktoje. Gulėjo jie prie motinos ir tyliai, gailiai unkštė.

—         Katei patinka,— kalbėjo mama,— kad jos vaikus pagiri. Katė viską supranta, tik žodį mesk, papeik vaikus — neis ir nemylės jų.

Katė pakyla ir gerindamasi braukia savo riesta uodega mamai per kojas: — kurr miau, kurr miau!

—        Ei tu, pasišiaušėle, kodėl palikai savo vaikus? Negera motina, viau!

Katelė nuleidžia uodegą, tyliai nueina ir atsigula prie savo vaikų. Mudu su Jurgiuku negalime atsitraukti nuo jų: paimame po vieną, glamonėjame, pasakojame jiems visokius niekus, jie tiesia kakliukus, lenda į mūsų rankoves, glaudžiasi prie veido, lipa už apykaklės,— taip baugiai kutena, kad nesusilaikome nesijuokę. Jie dar akli. Katė žiūri čia į mudu, čia į savo vaikus.

—        Še, kokie tavo negražūs vaikai, neprausti, nesušukuoti,— sako Jurgiukas.

Katė supranta. Jos akys pasidaro liūdnos, apsiašaroja ir vis tebežiūri čia į vieną, čia j kitą.

—        Ne, ne! Gražūs vaikai, nebijok jau, gražūs,— būtinai pagiriu, kad jos akys nebūtų liūdnos. Rodos, ims tuojau ir pravirks katelė.

Kačiukus mudu lakiname, jie dar nepratę kišt snukučių į pieno lėkštelę,— pasipurto, nusičiaudo. Mudu su Jurgiuku iš spalių padarėm gerą guolį, tikrą namą pastatėm — ten jo viduje buvo tamsu ir šilta. Kiek mes turėjom juoko, kai jie kasdien vis didesni, vikresni ir gudresni darėsi, mokėjo žaisti rugio varpa ir gaudė savo uodegą.

Jiems padarėme iš skardos tokį vežimėlį, sudėjome ir vežiojome ant aukšto. Jie kaip tikri vestuvininkai kaišiojo iš vežimėlio galvas ir sutartinai kniaukė tą pačią dainą.

—       Meskite tuos kačiukus! — barė mudu mama.— Rodos, kad jie neturi nusitverti geresnio darbo! Paimtumėte knygą ar prie darbo ką padėtumėte. Juk visai jau užniurkysite.

—       Bene mes juos mušam! — susigraudinęs teisinosi Jurgiukas.

—       Muši ar nemuši,— geriau, vaikeli, rašytum, rudenį draugai mokykloje pešios, kai gerai nemokėsi raidžių.

—       Mamyte, aš ir kačiukus išmokysiu raides rašyti, aš jau moku,— sako Jurgiukas.

Mamytė noromis nenorofnis juokiasi iš tokios jo kalbos.