Raudonkepuraitė

Buvo kartą maža miela mergaitė, ir kas tik ją pamatydavo, visi pamildavo, bet labiausiai mylėjo senelė – ji nebeįmanė nė ko jai beduoti. Kartą padovanojo raudono aksomo kepuraitę, o kad kepuraitė taip gražiai tiko, ir mergaitė nieko kito daugiau nenorėjo nešioti, tai ir vadino ją tik Raudonkepuraite. Vieną dieną motina sako jai:

– Še tau, mieloji, luistelis pyrago ir butelaitis vyno, nunešk senelei, ji silpna, pasiligojusi, turės šio to širdžiai atgauti. Paskubėk, kol dar nekaršta, tik žiūrėk, eik gražiai ir niekur nesuk iš kelio, kad nepargriūtum ir butelio nesudaužytum – ką tada nuneši senelei. Kai įeisi, nesidairyk po visus kampus, o visų pirma pasakyk: „Labas rytas.“

– Gerai, viską padarysiu, kaip tu sakai, – prižadėjo mergaitė ir atsisveikinusi išėjo.

O gyveno senelė girioje, per pusvalandį kelio nuo sodžiaus. Ir vos tik mergaitė įėjo į girią, tuoj sutiko vilką. Bet ji nežinojo, koks jis piktas žvėris, todėl ir neišsigando.

– Labą dieną, Raudonkepuraite, – tarė vilkas.

– Ačiū už labą dieną, vilke.

– Kur taip anksti išsiruošei, Raudonkepuraite?

– Pas senelę.

– O ką čia turi po prijuoste?

– Pyrago ir vyno. Vakar kepėm, tai ir nešu senelei, ji silpna ir pasiligojusi, turės kuo pasistiprinti.

– Raudonkepuraite, o kur tavo senelė gyvena?

– Ten toliau, girioje, dar geras ketvirtis valandos eiti, jos trobelė stovi po trim dideliais ąžuolais, o šalia auga lazdynų krūmai, turėtum žinoti, – atsakė mergaitė.

Vilkas galvoja sau: „Riebus kąsnis, toji maža ir švelni mergaitė, skaniau negu ta senė. Tik reikia gudriai apsisukti, ir abi jos bus mano.“ Paėjo galiuką šalia mergaitės ir sako:

– Raudonkepuraite, tu tik pažiūrėk, kokios gražios gėlės aplink auga, kodėl neapsidairai aplinkui? Man rodos, tu net negirdi, kaip gražiai paukšteliai gieda? Eini kaip į mokyklą, o girioje tokia linksmybė.

Mergaitė pakėlė akis ir, kai pamatė, kaip saulės spinduliai žaidžia tarp medžių šakų ir aplink žydi šitiek gražių gėlių, pagalvojo sau: „Jeigu nunešiu senelei šviežių gėlių puokštę, tai irgi ją nudžiugins; dar toks ankstus laikas, spėsiu pas ją nueiti“, – išsuko iš kelio ir nubėgo į girią gėlių pasiskinti. Skina vieną, skina kitą, ta graži, ta dar gražesnė, ir vis tolyn, vis gilyn į girią. O vilkas – tiesiai prie senelės namų. Nuėjo ir beldžia į duris.

– Kas ten?

– Tai aš, Raudonkepuraitė, atnešiau tau pyrago ir vyno, atidaryk.

– Paspausk klibikį ir įeisi, – sušuko senelė, – aš per silpna ir negaliu atsikelti.

Vilkas paspaudė klibikį, durys atsidarė, klastininkas, nė žodžio netaręs, – tiesiai prie lovos, griebė senelę ir prarijo. Paskui apsirengė jos drabužiais, užsidėjo ant galvos kyką, atsigulė į lovą ir užtraukė užuolaidą.

O Raudonkepuraitė tuo metu vis skynė, vis skynė gėles ir kai jau tiek priskynė, jog nebetilpo į saują, vėl prisiminė senelę ir nuskubėjo pas ją. Atėjusi nustebo – durys atdaros. Įėjo į vidų, ir čia jai taip keista pasirodė, kad pagalvojo: „Oi, Dievulėliau, kodėl man šiandien taip baugu čia, o juk kitais sykiais taip mielai lankydavaus pas senelę!“ Ir sušuko:

– Labą rytą!

Bet niekas jai neatsakė. Tada ji priėjo prie lovos ir atitraukė užuolaidą: mato – guli senelė, užsimaukšlinusi ant akių kyką, ir taip keistai atrodo.

– Oi, senele, kokios didelės tavo ausys!

– Kad geriau tave girdėčiau.

– Oi, senele, kokios didelės tavo akys!

– Kad geriau tave matyčiau.

– Oi, senele, kokios didelės tavo rankos!

– Kad geriau tave nutverčiau.

– Bet, senele, kokie baisiai dideli tavo dantys!

– Kad greičiau tave suėsčiau.

Ir sulig tais žodžiais vilkas pašoko iš lovos ir prarijo vargšę mergaitę.

Prisiputęs vilkas vėl atsigulė į lovą, užmigo ir kad užknarks. Ėjo tuo metu pro šalį medžioklis ir galvoja: „Kaip ta senė knarkia, reikia pažiūrėti, gal jai kas atsitiko.“ Įžengė į trobą ir, kai priėjo prie lovos, žiūri – joje vilkas begulįs.

– Ak, štai kur tu, senas nevidone, – tarė jis, – seniai jau aš tavęs ieškau.

Ir jau buvo bekeliąs šautuvą, bet staiga dingt galvon – ar tik nebus vilkas senelę suėdęs, ir gal dar galima ją išgelbėti; ir nešovė, o paėmė žirkles ir pradėjo miegančiam vilkui pilvą kirpti. Prakirpo kiek, nagi žiūri – švyti raudona kepurėlė, dar kiek prakirpo, ir iššoko mergaitė.

– Oi, kaip aš buvau išsigandusi, – sušuko ji. – Šitokia tamsybė vilko pilve!

O paskui išlindo ir senoji močiutė, ji taip pat buvo dar gyva, bet vos begalėjo kvapą atgauti. Raudonkepuraitė greit prinešė didelių akmenų, ir abi prikrovė jų vilkui į pilvą, o kai tas pabudęs norėjo sprukti į girią, sunkūs akmenys neleido jam pajudėti iš vietos, tad bemat susmuko ant žemės ir gavo galą.

Tai buvo visiems trims džiaugsmo! Medžioklis nudyrė vilkui kailį ir, juo nešinas, išėjo namo, senelė suvalgė pyragą, išgėrė Raudonkepuraitės atneštą vyną ir vėl atgavo jėgas, o Raudonkepuraitė pagalvojo: „Dabar, kol gyva būsiu, atsiminsiu, kad negalima vienai iš kelio į girią sukti, jei motutė neleidžia.“

Dar pasakojama, jog kartą, kai Raudonkepuraitė vėl nešė senelei pyrago, ją užšnekinęs kitas vilkas ir norėjęs iš kelio išvilioti. Bet Raudonkepuraitė nepasidavė vilionėms, nesitraukė iš tiesaus kelio ir nuėjusi papasakojo senelei, kad sutikusi vilką, kuris palinkėjęs jai labos dienos, bet žiūrėjęs į ją labai baisiomis akimis:

– Jeigu tai būtų buvę ne ant viešo kelio, jis būtų mane suėdęs.

– Eikš, – tarė senelė, – užsidarykim duris, kad jis čionai neįlįstų.

Ir tikrai, netrukus vilkas pasibeldė ir sušuko:

– Atidaryk, senele, čia aš, Raudonkepuraitė, atnešiau tau pyrago.

Bet jos tylėjo kaip pelės po šluota ir durų neatidarė. Tada pilkis kelis kartus apsliūkino aplink trobelę, galų gale užsiropštė ant stogo – palauks, kol Raudonkepuraitė vakare eis namo, tada patykos ir patamsiais suės. Bet senelė suprato jo kėslus. Prie trobelės stovėjo toks didelis akmens lovys, tad ji ir sako mergaitei:

– Paimk kibirą, Raudonkepuraite, ir išpilk į lovį vandenį, kur vakar dešras viriau.

Raudonkepuraitė nešė, nešė vandens, kol pripylė tą didelį lovį ligi pat viršaus. Dešrų kvapas mušė vilkui į nosį, pradėjo jis uostinėti, dairytis nuo stogo, galų gale taip ištiesė kaklą, jog nebeišsilaikė ir pradėjo slysti žemyn; slydo slydo ir šlumšt – tiesiai į tą didelį lovį; įkrito ir prigėrė. O Raudonkepuraitė linksma parėjo namo, ir niekas jai kelio nebepastojo.