Raudonoji kepuraitė

Viena moteris turėjo šešerių metų mergyte. Toji mergytė buvo tokia graži, jog visi, kas tiktai ją pamatydavo, gėrėjosi: plaukeliai balti kaip lineliai, akutės melsvos kaip žiedeliai. Labai ją mylėjo ir lepino mamytė, bet dar labiau sena bobutė, kuri gyveno gretimame kaime. Bobutė dovanojo jai raudoną kepuraitę, ir kai mergytė ją užsidėdavo, būdavo dar gražesnė. Ir praminė ją visi nuo to laiko Raudonąja Kepuraite.

Vieną kartą iškepė mamytė ragaišį. Pažadino mergaitę anksti rytą ir sako jai:

— Eik, dukryt, nunešk bobutei paplotėlį ir sviesto puodelį: šiandieną jos vardadienis.

Raudonoji Kepuraitė greitai apsivilko ir nuėjo pas bobute. Beeidama mišku ji susitiko vilką. Ir nori vilkas ją suėsti,

tik bijo: mat netoli girdėti medžius kertant.

— Sveika gyva, Raudonoji Kepuraite! Kur dabar eini? — klausia baisusis žvėris.

— Pas bobutę, vardadienio. Nešu jai dovanų paplotėlį ir sviesto puodelį,— atsakė nieko pikta nemanydama mergytė. Mat ji dar nežinojo, kad vilkui negalima viską išpasakoti.

— O kur tavo bobutė gyvena?

— Ogi kai išeisi iš miško, tai žingsniuok nosies tiesumu, ir į jos dureles atsidursi: bobutės trobelė pati kraštinė kaime,— pasakojo Raudonoji Kepuraitė.

— Zinai ką,— sako vilkas.— Eisiu ir aš pas bobutę vardadienio. Tiktai tu kulniuok šituo štai takeliu, o aš pasuksiu anuo,— matysime, kuriuo arčiau.

Taip pasakęs, gudrusis vilkas leidosi šuoliu, o Raudonoji Kepuraitė pamatė prie šaltinėlio kvapnių pakalnučių ir mano sau: „Paskinsiu čia ir aš bobutės vardadieniui dovanų".

Tuo laiku pribėgo vilkas bobutės daržą, peršoko per tvorą ir staiga atsidūrė prie trobelės. Atcipeno ir beldžia koja į duris: du du du.

— Kas čia? — klausia bobutė.

Tą dieną ji negalavo, todėl taip ilgai nesikėlė.

— Tai aš, tavo anūkė Raudonoji Kepuraitė; atnešiau tau nuo mamytės paplotėlį,— suokė vilkas, stengdamasis kalbėti plonu balsu. Tiktai tat jam nelabai sekės.

Bet bobutei pasirodė, kad anūkė serga sloga, ir ji šūktelėjo:

— Patrauk už klingės, ir atsidarys durys!

Šypsodamasi bobutė atsisėdo, užsidėjo akinius ir džiugiai laukė mergaitės įeinant.

O čia su trenksmu atsidarė durys, vilkas galvotrūkčiais pripuolė prie bobutės ir bematant ją prarijo. Paskui pilkasis valkata užsidėjo bobutės kyką, atsigulė i lovą, susivyniojo į apklotą ir laukia Raudonosios Kepuraitės. O mergytė prisiskynė miške gėlių ir po kiek laiko jau beldės į duris: du du du.

— Kas čia? — paklausė ją kažkoks storas balsas.

Raudonoji Kepuraitė iš karto nusigando, bet paskui pamanė, kad bobutė užkimo, ir sako:

— Tai aš, tavo anūkė Raudonoji Kepuraitė; atnešiau tau nuo mamytės paplotėlį ir sviesto puodelį.

— Patrauk už klingės, ir atsidarys durys,— sududeno vilkas, stengdamasis pamėgdžioti bobutės balsą.

Raudonoji Kepuraitė įėjo vidun, o piktadaris vilkas apsiklojo apklotu ir sako:

— Padėk paplotėlį ir sviestą ant stalo, o pati gulkis trupučiuką pas mane \ lovą,— vis bus man kiek lengviau, kažkodėl šiandieną nesveikuoju.

Mergytė greitai nusitaisė ir atsigulė. Bet ji labai nustebo, kad bobutė be drabužių, ir sako:

— Kas tau, bobut, kad tokios ilgos rankos?

— Tai kad tvirčiau tave apkabinčiau.

— O kodėl tokios ilgos tavo kojos?

— Tai kad Raudonąją Kepuraitę greičiau aplenkčiau.

— O kodėl, bobut, tokios ilgos tavo ausys?

— Tai kad geriau tave girdėčiau.

— O kodėl, bobut, tokios didelės tavo akys?

— Kad tave iš tolo pažinčiau.

— Bobulyte! Kokie ilgi tavo dantys...

— Tai kad greičiau tave suėsčiau!

Taip pasakęs, puolė vilkas Raudonąją

Kepuraitę ir jau norėjo suėsti. Mergytė nusigando, iškrito iš lovos ir ėmė visu balsu rėkti.

Kaip tik tuo laiku grįžo iš miško pro trobelę medkirtis su kirviu. Jis išgirdo trobelėje didelį riksmą, įbėgo į vidų, nukirto apgavikui vilkui galvą ir išgelbėjo Raudonąją Kepuraitę.