Rožė nuo Homero kapo

Visos Rytų dainos dainuoja apie lakštingalos ir rožės meilę. Tyliomis Žvaigždėtomis naktimis sparnuotas giesmininkas čiulba savo giesmeles kvepiančiai gėlelei, pavergusiai jo širdį.

Netoli Smirnos, aukštųjų platanų pavėsyje, ten, kur pirkliai, apkrovę prekėmis, varo savo kuprius, ištiesusius ilgus kaklus ir sunkiai žengiančius šventąja žeme, mačiau kartą žydintį rožių kerą. Tarp aukštų medžių skraidė laukiniai balandžiai; jų sparnai saulės spinduliuose blizgėjo ir kaip perlai mainėsi.

To kero pražydo viena rožė, gražesnė ir skaistesnė už visas kitas, ir jai lakštingala čiulbėjo savo meilės ilgesį. Bet rožė tylėjo; rasos lašas, tarsi pasigailėjimo ašara, pakibo ant jos žiedo, ir rožės šakelė nusviro ant kažkokių didelių akmenų.

— Čia ilsisi didžiausias pasaulio dainius!— prabilo rožė.— Šitam kapui aš noriu kvepėti! Ant jo aš bersiu savo vėjo nupūstus lapelius. Iliono dainius pavirto į žemę, ir iš tos žemės aš pati išaugau. Rožė nuo Homero kapo perdaug šventa, kad galėtų žydėti paprastam paukšteliui.

Nelaimingas paukštelis čiulbėjo čiulbėjo ir pagaliau vargšas visiškai nusičiulbėjo.

Su savo kupriais, apkrautais prekėmis, ir su juodaisiais vergais atvyko pirklys. Mažas pirklio sūnus rado nebegyvą paukštelį ir įkasė mažą dainių į didžiojo Homero kapą. Vėjas pūtė, ir rožė siūbavo.

Atėjo vakaras, rožė suglaudė savo lapelius ir užmigo. Ir štai kokį sapną ji sapnavo:

Buvo graži saulėta diena; atkeliavo būrys žmonių, norėjusių pagerbti Homero kapą.

Tarpe jų buvo dainius iš šiaurės, iš rūkų ir šalčių šalies; nuskynė jis rožę, gražiai įdėjo į knygą ir išsivežė į kitą pasaulio pusę, į savo tolimą tėvynę. Rožė begulėdama knygoje suvyto, o dainius, pagrįžęs į tėvynę, atskleidė knygą ir tarė: „Štai rožė nuo Homero kapo!"

Štai kokį sapną rožė užmigusi sapnavo.

Pabudo ji ir susiūbavo nuo vėjo. Rasos lašas nuriedėjo nuo jos lapų ant dainiaus kapo.

Patekėjo saulė, ir rožė sužydo dar puikiau.

Diena buvo kaitri, tvanki, ir rožė vis dar tebeaugo savo karštojoj Azijoj.

Staiga ji išgirdo artinantis žmonių žingsnius. Atvyko iš svečios šalies keleiviai, kur buvo prisisapnavę rožei; tarp jų buvo ir dainius iš šiaurės. Nuskynė jis rožę, pabučiavo ir išsivežė į savo tėvynę, į rūko ir šalčio kraštą.

Tarsi mumija, guli rožė jo Iliadoje ir girdi, tartum per sapną, dainių atskleidžiant knygą ir sakant: „Štai rožė nuo Homero kapo!"