Saulė ir mėnulis

Seniai seniai, kai dar žmonių nebuvo, gyveno mėnulis ir saulė. gyveno šviesioje pilyje ir vienas kitą labai mylėjo. Begyvendami susilaukė ir gražios dukters. Dukteriai davė Žemės vardą.

Daug metų Mėnulis su Saule gražiai gyveno, bet vieną dieną ėmė ir susipyko.

- Tu tokia karštuolė, kad aš negaliu su tavim gyventi, - sako Mėnulis. - Jeigu nekeisi savo būdo, aš tave pamesiu.

- O tu šaltas kaip ledas. Jei toliau toks būsi - mudu negalėsime gyventi.

- Galim skirtis, - ėmė pykti Mėnulis, - bet duktė liks pas mane.

- Ne, dukters aš tau nepaliksiu. Ji negalės gyventi su tokiu šaltuoliu.

Ilgai juodu ginčijosi ir nesimatė ginčo galo. Pagaliau nutarė prašyti Perkūną, kad surastų teisingą sprendimą.

Šis išklausęs Saulę ir Mėnulį sugriaudėjo: - Abudu kalbat niekus. Bet jeigu taip norit skirtis - skirkitės. Tik jūsų duktė Žemė negali priklausyti nei vienam, todėl bus taip: Saulė saugos judviejų dukterį dieną, Mėnulis - naktį.

Suprato abu, kad Perkūno sprendimas teisingas, ir šventai jį vykdo: nuo ryto iki vakaro Saulė žiūri dukterį Žemę, o nuo vakaro iki ryto - Mėnulis ją globoja. Kai Mėnulis kur nors išvyksta, tada Žemę prižiūri jo seserys žvaigždės.