Senasis gatvės žibintas

Ar žinai pasaką apie seną gatvės žibintą? Ji nėra labai graži, bet kokį kartą paklausyti ne iš kelio.

Buvo toks senas gatvės žibintas, jis daug metų teisingai tarnavo, pagaliau nusprendė jį atleisti. Jis žinojo, kad paskutinį vakarą kaba ant stulpo ir šviečia gatvę, ir jautėsi taip, kaip jaučiasi sena baleto šokėja, šokanti paskutinį kartą ir žinanti, kad kitą dieną reiks kraustytis į savo kambarėlį pastogėj. Su didele baime ir jis laukė kitos dienos: tą dieną jis turės pasirodyti rotušėj, ir trisdešimt šeši miesto tėvai turės nuspręsti, ar jis dar tinka darbui, ar jau nebetinka. Tada nuspręs, ar pastatyti jį kur šviesti ant tilto, ar nusiųsti į kaimo fabriką arba į liejyklą, kad jį perlietų. Tenai viskas iš jo galėtų išeiti, tik jis kankinosi, nežinodamas, ar atmins, kad jis kadaise buvęs gatvės žibintas. Šiaip ar taip, jis žinojo, kad jam reiks skirtis su nakties sargu ir jo pačia, kurie buvo pasidarę jam labai artimi, lyg kokie giminės. Jie abu, žibintas ir sargai, buvo pradėję tarnauti tuo pačiu laiku. Tada jo pati labai didžiavosi, tik vakarais, eidama pro šalį, kartais pakeldavo akis į žibintą, o dieną niekados. Bet paskutiniais metais, kada visi trys, — sargas, jo pati ir žibintas, — paseno, pati irgi rūpinosi žibintu, jį šveitė ir pylė žibalą. Abudu sargai buvo teisingi žmonės, nenuskriaudė žibinto nei vienu lašeliu!

Vadinas, paskutinį vakarą švietė žibintas, rytojaus dieną turėjo keliauti į rotušę. Tos liūdnos mintys vis jam lindo į galvą, ir jis prastai degė. Kartais jam ateidavo kitos mintys: jis buvo daug matęs, daug žinojo, gal net daugiau už tuos trisdešimt šešis miesto tėvus. Bet jis tylėjo ir nieko nesakė: toks padorus žibintas nieko nenorėjo įžeisti, tuo labiau savo vyresnybės. Atsiminė daug dalykų, juos minint mirksėjo jo liepsna. Jis galvojo, kad ir jį turės kas atsiminti. „Sakysim, tas gražus jaunikaitis... Nuo to laiko jau praėjo daug metų. Jis prisiartino prie manęs su laišku, popierius buvo rausvas, kraštai paauksuoti, raštas gražus, moteriškos rankos rašytas. Jis perskaitė du kartus, pabučiavo ir pakėlė į mane žibančias akis, o jos sakė: „Aš laimingiausias žmogus pasaulyje!" Taip, tik jis ir aš žinojom, kas buvo parašyta pirmame jo mylimosios laiške. Atsimenu ir kitas akis... Nuostabu, kaip greitai šokinėja mintys! Mūsų gatve traukė iškilminga laidotuvių procesija. Ant išmušto aksomu katafalko grabe gulėjo jauna graži moteris, buvo tiek gėlių ir vainikų, taip šviesiai degė švyturiai, jog jie visai nustelbė mano šviesą, šaligatviai buvo pilni žmonių. Bet kai švyturiai nuėjo tolyn, pamačiau verkiant atsirėmusi į mane vyrą. Niekados nepamiršiu jo pilnų skausmo akių!"

Daug ką buvo atsiminęs senasis gatvės žibintas, degdamas tą dieną paskutinį kartą. Atleistas iš tarnybos sargybinis bent žino, kas bus jo įpėdiniu, ir gali jam pasakyti keletą žodžių, o žibintas nežinojo savo įpėdinio, negalėjo jam paaiškinti, kaip reikia šviesti lyjant ir sningant, kiek mėnesio šviesa siekia šaligatvį ir iš kurios pusės daugiausia pučia vėjas.

Gatvės latake buvo trys kandidatai atsileidžiamai vietai, jie galvojo, kad įpėdinio paskyrimas priklauso nuo paties žibinto. Vienas iš tų kandidatų buvo silkės galva, šviečianti naktį; ji manė, kad jos užkėlimas ant žibinto stulpo daug sumažintų išlaidas žibalui. Antras kandidatas buvo puvėsio gabalas, šviečiantis, pasak jo, dar geriau už silkės galvą; be to, jis buvo paskutinė liekana medžio, puošusio kadaise visą mišką. Trečias kandidatas buvo jonvabalis. Iš kur jis buvo atsiradęs, to žibintas negalėjo suprasti, bet vis dėlto švietė, o puvėsis ir silkės galva vienu balsu tvirtino, kad jis šviečiantis tik retkarčiais, todėl negalintis tikti.

Senasis žibintas jiems pasakė, kad jie nei vienas nešviečia tiek, kad galėtų užimti jo vietą, bet, žinoma, tie netikėjo. O sužinoję, kad tarnybos skyrimas nepridera nuo žibinto, visi labai džiaugėsi, laikydami žibintą per daug nusenusiu, kad galėtų rinkti.

Tuo metu papūtė nuo gatvės kampo vėjas, sušvilpė pro žibinto dureles ir pasakė jam:

— Ką aš girdžiu? Tu rytoj išeini? Argi šiandien paskutinį kartą mes matomės? Reikėtų tau duoti kokią dovaną! Aš tau pravėdinsiu smegenis, tada tu ne tik gerai atsiminsi viską, ką esi girdėjęs ar matęs, bet savo paties akimis paregėsi tai, ką pasakos ar skaitys tau kiti.

— Labai dėkui tau už dovaną!—tarė žibintas.—Tik kad manęs neperlietų!

— To negali būti! — atsakė vėjas. — Tuojau aš padarysiu tavo atmintį geresnę. Jei tu gausi daugiau tokių dovanų, tai tikrai turėsi malonią senatvę!

— Tik kad manęs neperlietų! — kartojo žibintas. — Gal ir tuo atsitikimu galėtum sutvirtinti mano atmintį?

— Būk išmintingas, mano mielas žibintėli! — tarė vėjas ir papūtė.

Tuo pačiu metu pasirodė mėnuo.

— Ką jūs duosite jam? — paklausė vėjas.

— Nieko neduosiu, — atsakė mėnuo: — aš dabar dylu. Iš kitos pusės, žibintai man niekados nešvietė, o visados aš jiems. — Ir mėnuo vėl pasislėpė už debesių,, nenorėjo, kad jį kas vargintų.

Staiga buptelėjo ant žibinto stiklo vandens lašas, rodos, nuo stogo, bet jis tvirtino, kad iškritęs iš juodo debesio ir kad tai esanti geriausia dovana.

— Aš pragriaušiu tave, jei norėsi, surūdysi tu per vieną naktį ir pavirsi į dulkes!

Ta dovana nepatiko žibintui, nepatiko ir vėjui.

— Argi niekas neduotų ką geresnio? — suūžė jis, kiek tik gali.

Tuo pačiu metu nuo dangaus nukrito žvaigždelė, palikdama ilgą šviesų ruožą.

— O čia kas? — sušuko silkės galva. — Ar ne žvaigždė čia nukrito? Rodos, įkrito į žibintą. Jei jau tos vietos ieško, kas taip aukštai stovi, tai mums nieko kito nebelieka, tik eiti gulti!

Taip visi trys ir padarė. O senasis žibintas staiga skaisčiai nušvito.

— Tai nuostabi dovana! — tarė jis. — Dangaus žvaigždės visados mane džiugino. Aš pats negalėjau taip šviesti, kaip jos, nors to labai troškau visą laiką, ir štai šviesiosios žvaigždelės pastebėjo mane, menką seną žibintą, ir atsiuntė man vieną savo sesutę. Ta dovana davė man galybę, kad visi tie, kur aš myliu, regėtų ir jaustų tą, ką aš pats regiu ir jaučiu. Juk tai yra didelis malonumas, o jei nebūtų su kuo pasidalinti, tebūtų pusė malonumo!

— Gražiai pasakyta! —atsiliepė vėjas. — Bet tu nežinai, kad tam reikalinga vaškinė žvakė. Jei tau nedegs vaškinė žvakė, niekas kitas nesupras, ką tu regi ir jauti. Apie tai žvaigždės nepagalvojo, jos laiko tave ir viską, kas šviečia, vaško žvakėmis. Bet aš jau pavargau, metas gulti! — pridėjo vėjas ir nutilo.

Kitą dieną — geriau kitą dieną peršoksim — kitą vakarą žibintas gulėjo ant krėslo, tik kur? Seno nakties sargo kambaryje. Iš trisdešimt šešių miesto tėvų jis paprašė, kad už ilgą ir teisingą tarnavimą jam dovanotų tą seną žibintą. Tie pasijuokė iš jo prašymo, bet žibintą dovanojo. Ir štai jis gulėjo dabar ant krėslo šalia šiltos krosnies ir, rodėsi, pasidarė didesnis — buvo apkėtęs beveik visą krėslą. Seimininkai valgė vakarienę ir nuolat žiūrėjo į senąjį žibintą, jie mielai būtų jį pasisodinę prie stalo.

Jie gyveno pogrindyje, o norint patekti į jų kambarėlį, reikėjo pereiti grįstą priemenę, bet kambarėlis buvo šiltas, durys iš kraštų apmuštos minkštu audimu. Vidus buvo švarus ir jaukus; lova buvo paslėpta už uždangos, langai su užlaidomis, ant langų stovėjo nepaprasti vazonai. Juos atvežė jūreivis Kristijonas iš rytų ar vakarų Indijos. Vazonai buvo moliniai, dramblių pavidalo, tik be nugarų; vietoj nugarų buvo įdubimai su žemėmis; iš vieno dramblio augo gražūs porai — tai buvo jų daržas, o iš kito žydėjo gėlė snaputis — tai buvo jų darželis. Ant sienos kabėjo didelis spalvotas paveikslas, vaizduojantis Vienos kongresą, kur jie galėjo iš karto matyti visus Europos viešpačius. Senovinis sienos laikrodis su sunkiomis švino atsvaromis be paliovos tiksėjo ,,tik, tak" ir vis skubinosi, bet seniukai galvojo, kad tai geriau, negu jei jis vėlintųsi.

Vadinasi, dabar jie vakarieniavo, o senas gatvės žibintas gulėjo, kaip buvo pasakyta, ant krėslo šalia šiltos krosnies, ir jam rodėsi, kad visas pasaulis apsivertęs aukštyn kojomis. Bet kai senasis sargas, pažvelgęs į žibintą, ėmė pasakoti viską, ką jie buvo matę, ilgai kartu gyvendami, per lietus ir per rūkus, trumpomis ir šviesiomis vasaros naktimis ar žiemą baisiausiai pustant, kada kiekvieną traukia greičiausiai lįsti į savo kampelį, tada žibintas ėmė tuos visus daiktus taip aiškiai regėti, lyg būtų tebekabėjęs ten ant savo stulpo. Tai vėjas buvo suteikęs jam tą aiškumą!

Seniukai buvo darbštūs ir rūpestingi žmonės, negaišo nei vienos valandėlės. Šventadieniais po pietų seniukas pasiimdavo kokią knygą, dažniausiai kelionių aprašymus, balsu skaitydavo apie Afriką, apie dideles girias ir laukinius dramblius, o senutė atsidėjusi klausydavo, retkarčiais pažvelgdama į molinius dramblius, padėtus vietoj vazonų.

— Rodosi, kaip gyva!— sakė ji.

Žibintas baisiai norėjo, kad jam degtų vaškinė žvakė, tada senutė, kaip ir jis pats, savo akimis galėtų matyti viską: aukštus medžius su tankiai susipynusiomis šakomis, juodus nuogus žmones jojant raitus ant arklių ir ištisas kaimenes dramblių, trypiančių su savo plačiomis kojomis nendres ir krūmus.

— Kokia nauda iš mano gabumų, kad neturiu vaškinės žvakės! — atsiduso žibintas —Mano šeimininkai tevartoja žibalą ir taukines žvakes, o to man toli gražu negana!

Kartą jie kažkaip gavo daug įvairaus didumo vaškinių žvakigalių. Ilgesnius galus degino, o su trumpesniais šeimininkė siūdama vaškavo siūlus. Dabar vaškinių žvakelių netrūko, tik niekam neatėjo į galvą nors mažą galiuką įstatyti į žibintą.

— Čia guliu su savo nepaprastais gabumais,— pasakė žibintas: — turiu visko, tik negaliu su jais pasidalinti. Jie nežino, kad jų baltas sienas galėčiau papuošti gražiausiais apmušalais, tankiais miškais, viskuo, kuo tik panorėtų! Tik to jie nežino!

Žibintas, gražiai nušveistas, gulėjo kampe visų akivaizdoj. Žmonės, tiesa, vadino jį senu laužu, bet šeimininkai buvo prie jo labai pripratę ir neklausė, ką kiti sakė.

Kartą, sargo vardo dienoje, šeimininkė priėjo prie žibinto, šyptelėjo ir šyptelėjusi tarė:

— Šiandien aš jam geriau apšviesiu kambarį!

Žibintas bilstelėjo iš džiaugsmo ir pagalvojo: „Dabar uždegs man žvakę!" Bet moteriškė įpylė į lempą žibalo, o apie vaškinę žvakę nei neprisiminė. Jis degė visą vakarą ir gerai žinojo, kad iš žvaigždžių gauta dovana yra didžiausias turtas, tik tas turtas šiame gyvenime liks nesuvartotas. Tada jis sapnavo — su tokiais gabumais galima ir sapnuoti — kad seniukai mirę, o jis patekęs į geležies liejyklą. Jis vėl jautęs tokį pat nerimastį kaip tuo metu, kada tarėsi jį gabenti į rotušę, kur turėję jį apžiūrėti burmistras ir trisdešimt šeši miesto valdybos nariai. Nors jis ir galėjęs savo noru surūdyti ir pavirsti į dulkes, bet jis to nepadaręs, jį įmetę į tirpdomą krosnį ir išlieję gražią angelo pavidalo geležinę žvakidę. Angelas laikęs rankoj gėlių puokštę, į ją buvusi įstatyta vaško žvakė ir padėta ant žalio rašomojo stalo. Kambarys buvęs labai jaukus, lentynos prikrautos knygų, o sienos nukabintos puikiais paveikslais. Čia gyvenęs poetas, ir viskas, ką jis galvojo ar rašė, rodėsi kaip gyvas paveikslas prieš akis. Kambarys keitęsis čia į didelę tamsią girią, čia į saulės apšviestą pievą su braidančiais po žolę gužais, čia į plaukiantį per audrą laivą.

— Kokių dėlto gabumų mano turima!— pasakė pabudęs senasis žibintas. — Beveik norėčiau, kad mane perlietų, bet ne, geriau to nedarysiu, kol gyvena tie seniukai. Jie mane myli tokį, koks dabar esu, aš jiems atstoju vaiką. Nuolat mane šveičia, šeria žibalu, ir aš jaučiuosi nė menkesnis už tuos, kur susirinkę į kongresą!

Nuo to laiko jis turėjo dvasios ramybę, ją visai teisingai nusipelnė doras senasis gatvės žibintas.