Seneliai ir pupelė

Gyveno senelis ir bobutė. Turėjo senelis žirnelį, bobutė pupelę. Pasodino bobutė tą pupelę palovy. Pupelė augo augo, užaugo lig lovos ir pradūrė lovą; paskui užaugo lig lubų ir lubas pradūrė. Vėl augo augo, užaugo lig šelmens ir pradūrė šelmenį; paskui užaugo lig debesų ir pradūrė danguj skylę. Tada senelis ir bobutė pradėjo lipti pupelės stiebu į dangų. Bobutė pirmiau bėga, o senelis paskui skuba. Lipo lipo ir įlipo.

Nuvargę po tokios ilgos kelionės, seneliai pasiprašė dievą priimti juos naktigulto. Dievas priėmė ir liepė gulti ant krosnies. O ant priekrosnio buvo dievo duona įmaišyta, ir dievas abiem seniam prigrasė, kad neliestų jo duonos.

Sugulė abu seniai ant krosnies ir guli. Senelis tuoj užmigo, tik bobutė niekaip negali užmigti: jai vis rūpi paragauti, ar gardi dievo duonos rūgštelė. Pristigus kantrybės, nulipo ji nuo krosnies ir pasikabino duonos maišymo. Bet kai tik duoną palietė, kad ėmė tešla bėgti, kad ėmė bėgti! Bobutė puolė ją atgal į rėčką krėsti, bet nieko nepadarė: visa tešla kuo gražiausiai išbėgo iš rėčkos žemėn. Nusigandus bobutė prikėlė senį, bet ir tas nieko negalėjo padaryti.

Nusiminę sėdi abu seneliai ant krosnies ir rauda. Taip jie išsėdėjo lig pat gaidžių. Kai tik gaidys užgiedojo, tuoj visa tešla suėjo atgal rėčkon, ir senelis su bobute nusiramino.

Rytą dievas juos klausia:

—      Ar nelietėt mano duonos?

—      Nelietėm! — atsakė seneliai.

—      Gerai, kad nelietėt,— sako dievas.

Vakare jis vėl priėmė senelius naktigulto. Tiktai šiuo kartu liepė gulti lovoje ir prigrasė, kad neliestų jo ratelių, kurie buvo pastumti į palovį.

Kai tik senelis užmigo, bobutei parūpo pasižiūrėti, kokie dievo rateliai. Išsitraukė juos iš palovio ir įsisėdo. Rateliai tuoj dar dar dar — ėmė važinėtis po visus namus. Nubudo ir senelis. Pamatęs, kad bobutė jau važinėjas, ėmė bėgti iš paskos ir šaukti:

—      Palaukš, bobut! Palaukš, bobut!

Bet niekaip negalėjo ratelių pavyti, ir jie tol važinėjo, kol sutrupėjo. Ėmė abudu seneliai suirusius ratelius taisyti, bet nieko nepadarė. Tada pastūmė juos į palovį ir verkia abu atsisėdę. Jiems taip besėdint, gaidys užgiedojo, ir rateliai patys susitaisė.

Rytą dievas klausia senelius:

—      Ar nelietėt mano ratelių?

—      Nelietėm! — atsakė seneliai.

—      Na, tai gerai,— sako dievas,— šiąnakt aš jus leisiu gulti į sodą, tiktai nekrėskit mano obuolių.

Vakare nuėjo abu seneliai į sodą. Senelis atsigulęs greitai užmigo, tik vis dar nemiega bobutė: jai labai norėtųsi paragauti dievo obuolių. Galų gale nebeiškentė ir nusiraškė vieną obuolį. Kai tik vieną nusiraškė, kad pradėjo obuoliai kristi, kad pradėjo kristi! Nebežinodama, kas daryti, bobutė tik peša nuo senio galvos plaukus ir vis riša obuolius, o obuoliai kaip krinta, taip krinta. Jau visus plaukus seniui nupešė, o obuolių nė dešimtos dalies nepririšo.

Taip besidarbuojant, gaidys užgiedojo, ir obuoliai patys atsidūrė kiekvienas savo vietoje.

Rytą dievas klausia:

—      Ar nelietėt mano obuolių?

—      Nelietėm! — atsakė seneliai.

—      Kaipgi nelietėt,— sako dievas,— kad senio visa galva plika?!

Supykęs ėmė ir išmetė juos iš dangaus žemėn.