Senelis ir ožka

Buvo senelis ir senutė, turėjo vaiką ir mergaitę. Senelis išleido tą vaiką ožkos ganyti. Vaikas ją visur ganė — po laukus, po pievas. Parginė namo — senelis klausia ožką:

—      Ką tu šiandien ėdei, ką tu šiandien gėrei?

—      Klevo lapą ėdžiau, rūdynėlių gėriau.

Senelis perpyko ant vaiko, kad negerai ganė, ir išvarė jį iš namų. Rytą siunčia mergaitę ožkos ganyti. Toji visur ją priganė, vakare parginė namo. Klausia senelis ožką:

—      Ką tu šiandien ėdei, ką gėrei? Ožka vėl meluoja:

—      Klevo lapą ėdžiau, rūdynėlių gėriau. Išvarė senelis ir tą mergaitę.

Kitą rytą liepia savo senei ožką ganyti.

—      Tik jau tu,— sako,— gerai ją priganyk, pagirdyk tyru vandenėliu. Senė priganė, pagirdė. Vakare parginė ožką namo — klausia senelis:

—      Ką šiandien ėdei, ką gėrei? Ožka vėl tą patį:

—      Klevo lapą ėdžiau, rūdynėlių gėriau.

Supyko senelis ant senės, kad negerai ganė, išvarė ir ją iš namų. Rytą išsiginė pats senelis ožką ganyti. Priganė po laukus, po pievas, pagirdė tyru vandeniu, o vakare parginė namo ir įleido į tvartą. Po kiek laiko atėjęs klausia:

—      Na, o šiandien ką ėdei, ką gėrei?

—      Klevo lapą ėdžiau, rūdynėlių gėriau. Senelis supykęs sako:

—      Tai tu vis taip melavai! Per tave aš išvariau vaikus ir senutę...      270

Pasigavo tą ožką, pasikabino ir ėmė gyvai odą lupti. Nulupo pusę — virvutė nutrūko, ožka pabėgo. Iš skausmo neturi ji kur dėtis: nulėkė į girią, rado lapės olą ir įlindo. Pareina lapė, klausia: — Kas čia mano nameliuose?

Aš, senio ožka,

Pusiau skusta,

Pusiau lupta,

Su aukso rageliais,

Sidabro nageliais.

Su kojele trept,

Su rageliu barkšt,

Purkšt — perplėšiu!

Persigando laputė tokio baisaus gyvulio, eina verkdama. Sutiko vilką, tas klausia:

—      Ko verki, kūmute?

—      Kaip aš neverksiu! Kažin kas mano nameliuos yra! Vilkas sako:

—      Eiva, aš išvysiu.

Atėjo abu pas olą. Klausia vilkas:

—      Kas čia laputės nameliuose?

Aš, senio ožka,

Pusiau skusta,

Pusiau lupta,

Su aukso rageliais,

Sidabro nageliais.

Su kojele trept,

Su rageliu barkšt,

Purkšt — perplėšiu!

Persigando ir vilkas. Eina abu rėkdami, sutiko mešką. Ta klausia:

—      Ko jūs verkiate?

—      Kaip neverksimi Kažin kas kūmutės nameliuos yra!

—      Eime, aš išvysiu,— sako meška. Nuėjo pas olą:

—      Kas čia laputės nameliuose?

Aš, senio ožka,

Pusiau skusta,

Pusiau lupta,

Su aukso rageliais,

Sidabro nageliais.

Su kojele trept,

Su rageliu barkšt,

Purkšt — perplėšiu!

Išgirdo meška tokią kalbą, persigando. Eina visi trys, sutiko ežį. Ežys klausia:

—      Ko jūs verkiate?

—      Kaip mes neverksimi Kažin kas laputės nameliuos yra!

O ežys sako lapei:

—      Jei priimsi mane į savo namelius gyventi, tai aš išvysiu.

—      Priimsiu, tik išvaryk.

Atėjo ežys, susirietė į kamuolį, įsirito į olą — kaip ėmė su savo ylomis nuluptą šoną ožkai badyti! Ožka, negalėdama iškęsti, šoko iš olos. Kai tik iššoko, vilkas capt sudraskė ir suėdė, o lapė liko su ežiu gyventi savo nameliuose.