Senis kiškis

Kiškis naktį po laukus maitinosi; dieną atsigulė ežioje ir miegojo atviromis akimis. Bėgo ežia šuo pas piemenis. Kiškis pajuto, pabudo. Kiek palūkėjęs, kol pasuko šuo į šalį, šoko bėgti. Šuo vytis. Vejasi ir šaukia: „Ai, ai, ai! Palauk! Palauk!” Netoli pas šienpjūvius gulėjo kaimynų šuo. Ir tas šoko kiškio gainioti. Kiškio seno būta. Bėga ir dairosi, kaip čia šunis suvedžiojus, jais atsikračius. Mato — čia pat karves gano. Karvės, išgirdusios šunų aikčiojimą, sustojo ėdusios, dairosi. Kiškis pasileido pro karvių tarpą. Nerte išnėrė. Prieš šunis senės karvės ragus atstatė ir sutrukdė. Kiškis gavo toliau nubėgti, į avižas sprukti. Bet šunys pėdomis nusekė, vėl kiškį iš vietos pajudino ir genasi. Priešais, ant griovelio kranto, stūkso karklų keli krūmeliai. Kiškis kaip šovinys neria į tankiausią krūmelį; tik prieš pat krūmelį duoda šuolį į šoną. Šunys įsibėgėję griūva į karklus, susipainioja. Vėl kiškio laimėta — šunys vėl gerokai atsilikę, bet viens kitą paraginę toliau vejasi. Kas kiškiui daryti? Mato, kad šunys įsityžę — bėga stačiai į mišką: tenai kaimo šuo kiškiui nieko nepadarys. Jau pamiškė. Tuoj atsisveikins su nuobradais. Tik iš miško grįžta du medininko šuniu. Kauniškiai šunys sustojo — nenori su medininko šunimis susitikti. Bet tie, pamatę kiškį, dumia paskui jį į mišką. Kiškis jau pailsęs, o medininko šunys pratę po mišką skrajoti. Neveikiai gaus kiškelis pailsėti. Bėga neria senis kiškis, tarp medžių vingiuodamas, be neužšoks šunų katras ant medžio ir kaktą prasimuš. Tuomet jau kiškis ramiai sau bėgtų į patogią vietelę atsikvėpti. Bėga ir mato: prie kelmo guli jo brolėnas, jaunas stiprus kiškis. Neilgai galvojęs, senis griūva ant brolėno, išstumia jį iš šiltos vietelės ir pats prigula. Šunys ir nepermanė, kas čia pasidarė. Įsibėgėję peršoko per senį kiškį ir nusivijo jo brolėną — tarėsi vis tą patį kiškį vejąsi. Jaunasis kiškis, gerai išsimiegojęs, nunėrė gilyn į mišką, toli palikęs besivejančius šunis. Senis, prie kelmo pailsėjęs, nušokavo ramesnės vietos pasiieškoti.

— Tokioj pirty seniai esu buvęs, — tarė patogioje vietelėje prigulęs. — Jaunasis neišmanėlis būdamas, nebūčiau ištrūkęs. Ir užsnūdo.