Septyni varnai

Vienas žmogus turėjo septynis sūnus ir nė vienos dukters, o turėti ją labai norėjo. Galų gale jo noras išsipildė, ir pati pagimdė mergaitę. Koks buvo džiaugsmas! Bet kūdikis atėjo į pasaulį silpnutis ir menkutis, todėl reikėjo jį kuo skubiau pakrikštyti.

Nusiuntė tėvas vieną sūnų kuo greičiau parnešti iš šaltinio vandens krikštui; kiti šeši irgi išbėgo kartu, o kad kiekvienas norėjo pasemti pirmas, tai besivaržant ąsotis pliumpt ir įkrito į vandenį. Vaikai stovėjo prie šaltinio ir nežinojo, ką daryti, nė vienas nedrįso namo eiti. Nesulaukdamas vaikų sugrįžtant, tėvas ėmė nerimauti ir tarė:

– Tikriausiai vėl užsižaidė kur nenaudėliai ir pamiršo, ko aš juos siunčiau.

Bijojo, kad mergaitė nenumirtų be krikšto, ir supykęs sušuko:

– O kad jie visi varnais pavirstų!

Ir vos tik ištarė tuos žodžius, tuoj išgirdo virš galvos šlamesį, pažvelgė į viršų, žiūri – pakilo ir nuskrido septyni juodi kaip anglis varnai.

Tėvai nebegalėjo atšaukti savo užkeikimo ir labai liūdėjo, netekę visų septynių sūnų. Vienintelė jų paguoda dabar buvo mažoji dukrelė, kuri netrukus sustiprėjo ir diena po dienos ėjo vis gražyn ir gražyn. Ilgą laiką ji nežinojo, kad turėjo brolių, nes tėvai vengė ir žodžiu apie juos užsiminti. Bet vieną dieną netyčia nugirdo žmones šnekant, kad gražumo mergaitė graži esanti, bet, šiaip sakysi, ar taip, vis tiek kalta dėl savo septynių brolių nelaimės. Mergaitė labai nusiminė, nuėjo pas tėvą ir motiną ir paklausė, ar tikrai turėjo brolių, ir kur jie dabar pasidėjo. Nebuvo tėvams kas daryti, nebegalėjo jie ilgiau paslapties nutylėti, tačiau pasakė, kad šitokia buvusi dangaus lemtis, o jos gimimas – tik nekalta dingstis.

Tačiau mergaitę labai graužė sąžinė ir neišėjo jai iš galvos mintis, kad reikia brolius išvaduoti. Niekur negalėjo ji rasti ramybės ir galų gale slapčia susiruošė ir iškeliavo į platųjį pasaulį, pasiryžusi, kas bus, tas bus, kaip nors surasti ir išvaduoti brolius. Išeidama nieko daugiau nepasiėmė, tik tėvų žiedelį atminimui, kepaliuką duonos nuo bado atsiginti, ąsotėlį vandens troškuliui numalšinti ir kėdutę nuvargus pailsėti.

Ėjo, ėjo, toli nuėjo, ligi pat pasaulio krašto. Ten priėjo saulę, bet ji buvo pernelyg karšta ir baisi ir rijo mažus vaikus. Mergaitė greit pabėgo nuo jos ir nuskubėjo pas mėnulį. Bet tas buvo pernelyg šaltas ir dar žiaurus ir piktas. Pamatęs mergaitę, tarė:

– Čia kvepia, čia kvepia žmogiena.

Mergaitė greit pabėgo nuo jo ir nuėjo pas žvaigždes. Tos buvo malonios ir draugiškos, ir kiekviena sėdėjo ant savo atskiro krėslelio. O aušrinė atsikėlė, padavė jai viščiuko kaulelį ir tarė:

– Jeigu neturėsi šito kaulelio, negalėsi atrakinti stiklo kalno, o tame stiklo kalne ir yra tavo broliai.

Mergaitė paėmė kaulelį, rūpestingai susivyniojo į skepetaitę ir eina toliau. Ėjo, ėjo, kol priėjo stiklo kalną. Žiūri – vartai užrakinti, tad išsitrauks kaulelį. Išskleidė skepetaitę, o skepetaitė tuščia – pametė gerųjų žvaigždžių dovaną. Tai ką gi dabar daryti? Nori išvaduoti savo brolius, bet neturi rakto nuo stiklo kalno. Geroji seserėlė paėmė peilį, šnirkšt nusipjovė mažąjį pirštelį, įkišo į vartus ir atrakino. Kai įėjo vidun, pasitinka ją toks nykštukėlis ir sako:

– Vaikuti, ko tu ieškai?

– Aš ieškau savo brolių, septynių varnų, – atsakė ji.

Nykštukas tarė:

– Ponų varnų nėra namie, bet jeigu nori palaukti, kol jie sugrįš, tai užeik.

Paskui nykštukėlis atnešė broliams vakarienę – septynias lėkšteles valgyti ir septynias taureles gerti, ir iš kiekvienos lėkštelės mergaitė suvalgė po trupinėlį, iš kiekvienos taurelės išgėrė po gurkšnelį, o į paskutinę taurelę įmetė žiedelį, kurį iš namų buvo pasiėmusi.

Staiga girdi – lauke tik sušniokštė, sušlamėjo. Nykštukėlis ir sako:

– Parskrido ponai varnai.

Suėjo jie į vidų, susėdo prie stalo, susirado savo lėkšteles ir taureles. Paskui vienas po kito ėmė sakyti:

– Kas valgė iš mano lėkštelės? Kas gėrė iš mano taurelės? Čia žmogaus burnos lytėta.

O kai septintasis išgėrė taurę iki dugno, žiūri – išriedėjo žiedelis. Apžiūrėjo jį ir mato – tai tėvo ir motinos žiedas. Ir sako:

– Duok Dieve, kad tai būtų mūsų sesutė, tada mes būtume išvaduoti.

Mergaitė stovėjo už durų ir klausėsi, ir kai tik išgirdo tuos jo žodžius, tuoj pasirodė, ir visi varnai atvirto žmonėmis. Puolė tada jie glėbesčiuotis, bučiuotis ir linksmi iškeliavo namo.