Skruzdėlytės nuotykiai

Įlipo Skruzdėlytė į beržą. Prilipo pačią viršūnę, pažiūrėjo žemyn, o tenai, žemėje, jos skruzdėlynas vos matyti.

Skruzdėlytė atsitūpė ant lapelio ir galvoja: „Atsipusiu kiek — ir žemyn".

Skruzdėlių mat griežti įstatymai: saulutė arti laidos — ir visos namo bėga. Saulė leidžiasi — skruzdėlės visas duris ir vartus uždaro, ir miegoti. O kas pavėlavo — tegu lauke miega.

Saulė jau prie miško artėjo.

Skruzdėlė tupi ant lapelio ir galvoja:

„Nieko, spėsiu: juk žemyn greičiau".

O lapelis buvo prastas: geltonas, sausas. Papūtė vėjas ir nuplėšė jį nuo šakutės.

Ir skrenda lapelis per mišką, viršum upės, viršum kaimo.

Skrenda Skruzdėlytė ant lapelio, supasi — vos gyva iš baimės.

Išnešė vėjas lapelį į pievas už kaimo, tenai ir pametė.

Nukrito lapelis ant akmens, Skruzdėlytė kojas atsimušė. Guli ir galvoja:

„Galas man dabar! Nebeparsikasiu namo. Aplinkui visur lygu. Būčiau sveika — tuoj parbėgčiau, bet va — kojas skauda".

Nėr ką daryti, nors į žemę lįsk.

Žiūri Skruzdėlytė — greta Kirminas Matininkas beguljs. Kirminas kaip kirminas, tik priešaky kojytės ir užpakaly kojytės.

Skruzdėlytė sako Matininkui:

— Matininke, Matininke, parnešk mane namo. Man kojytes skauda.

— Ar neįkąsi?

— Neįkąsiu.

— Na tai sėskis, pajodinsiu.

Skruzdėlytė užsirepečkeno Matininkui

ant kupros. Tasai susilenkė kaip lankas, užpakalinėmis kojomis priešakines pasiekė, uodega — galvą. Paskui staiga strakt visu ilgumu ir išsitiesė žemėje kaip pagalys. Atmatavo žemėje, kokio ilgumo esąs, ir vėl lanku susirietė. Ir toliau, ir toliau matavo žemę. Skruzdėlytė čia j žemę lekia, čia į dangų, čia žemyn galva, čia aukštyn.

— Jau nebegaliu,— šaukia,— stok! O kad ne, tai jkąsiu.

Sustojo Matininkas, išsitiesė žemėje. Skruzdėlytė nusirito vos dvasią atgaudama.

Tik girdi, kažkas čiepsi:

— Ei Skruzdėle, lipk man ant nugaros, pašokinėsim.

Atsigręžė Skruzdėlytė — greta jos Spragė bestovinti, vos matyti.

— Tai kad tu mažutė! Nepakelsi manęs.

— O tu tai jau didelė. Lipk, sakau.

Šiaip taip susirangė Skruzdėlė ant Spragės nugaros. Vos vos kojoms vietos užteko.

— Užlipai?

— Nagi užlipau.

— Kad užlipai, tai laikykis.

insert

Spragė parietė po savim storas užpakalines kojukes,— o tos jai kaip sudedamos spyruoklėlės,— tik sprikt — ištiesė jas. Žiūri — jau ant viršaus vagos tupi. Sprikt! — ant kitos. Sprikt! — ant trečios.

Taip visą daržą ir perspriksėjo, ligi pat tvoros.

Skruzdėlytė klausia:

— O per tvorą ar negalėtum?

— Per tvorą negaliu: labai aukšta. Tu paprašyk Pievų Ožiuką: jis gali.

— Ožiuk, Ožiuk, parnešk mane namo! Man kojytes skauda.

— Tūpk ant kūbrio.

Ožiukas sulenkė pusiau savo ilgąsias užpakalines kojas, paskui vienukart ištiesė jas, tartum šaute šovė j orą. Tarkšdami išsiskėtė sparnai, pernešė jį per tvorą ir pamažiukais nuleido ant žemės.

— Stop! — sako Ožiukas.— Atvažiavome.

Skruzdėlytė žiūri priešais, o tenai upė: metus per ją plauksi, ir tai neperplauksi.

O saulė dar žemiau.

Ožiukas sako:

— Per upę nė aš neperšoksiu: labai plati. Palauk, aš pašauksiu Čiuožiką, jis tau bus keltininkas.

Sutarškėjo saviškai, žiūri — atčiuožia vandeniu valtelė su kojytėmis.

Pribėga artyn.

Ne, ne valtelė, o Čiuožikas.

— Čiuožike, Čiuožike, parvežk mane namo! Man kojytes skauda.

— Gerai, sėskis, parvešiu.

Atsisėdo Skruzdėlytė. Ciuožikas pasišokėjo ir drožia vandeniu kaip čiuožykla. Kaipmat atsidūrė kitoje pusėje.

— O žeme ar negalėtum? — klausia Skruzdėlytė.

— Žeme man sunku: kojos nečiuožia. Ir dar tu pažiūrėk: priešais antai miškas. Ieškok sau kito žirgo.

Pažiūri Skruzdėlytė ir mato: prie upės auga aukštas aukštas miškas, ligi paties dangaus. Ir saulė už jo jau pasislėpė.

Ne, nebepasieks namų Skruzdėlytė!

— Žiūrėk,— sako Ciuožikas,— antai ir žirgas tau ropoja.

Skruzdėlytė mato: ropoja pro šalj Karkvabalis — sunkus vabalas, kerėpla vabalas. Negi tokiu žirgu toli nujosi?

Bet paklausė čiuožiko.

— Karkvabali, Karkvabali, parnešk mane namo! Man kojytes skauda.

— O kur tu gyveni?

— Skruzdėlyne už girios.

— Tolokai... Na ką darysi. Sėskis, paskraidinsiu.

Užsirepečkeno Skruzdėlytė šiurkščiu vabalo šonu.

insert

— Na, ar jau jsitaisei?

— Jau.

— O kur?

— Ant nugaros.

— Et kvailiukė! Lipk ant galvos.

Užlipo Skruzdėlytė Karkvabaliui ant galvos. Ir gerai, kad neliko ant nugaros: perskėlė Karkvabalis savo nugarą pusiau — du kietus sparnus pakėlė. Karkvabalio sparnai — kaip kniūpsčiom apverstos geldos, o iš po jų kiti sparnai lenda, skleidžiasi: plonučiai, skaidrūs, platesni ir ilgesni už viršutinius.

Pradėjo Karkvabalis pūkšti, pūstis: uf, uf, uf! Tartum motorą leidžia.

— Dėduliuk, — prašo Skruzdėlytė,— kaip nors greičiau! Mielasai, žvaliau!

Neatsako Karkvabalis, tik pūkščia: uf, uf, uf!

Staiga plonieji sparneliai ėmė ūžti, dirbti — žžž! tuk tuk tuk!.. Pakilo Karkvabalis į orą. Jj kaip kumštj išmetė vėjas aukštyn, viršum miško.

Skruzdėlytei iš aukštai matyti: saulutė jau vienu kraštu žemę siekia.

Kad pasileido Karkvabalis, Skruzdėlytei net dvasią užėmė.

Tik sušmišeliavo po jais giria — ir nebėra.

Ogi va ir pažjstamas beržas, ir skruzdėlynas po juo.

Ties pačia beržo viršūne vabalas išjungė motorą ir šlept! — atsitūpė ant šakos.

— Dėdulyte mielas,— maldauja Skruzdėlytė,— kaipgi aš nulipsiu? Juk man kojeles skauda.

Susiklojo vabalas plonuosius sparnelius išilgai nugaros. Iš viršaus kietomis geldelėmis užvožė. Plonųjų sparnų galiukus kruopščiai po geldelėmis pasibruko. Pagalvojo ir sako:

— O kaip čia tau žemėn nulipti — tai ir nebežinau. Aš j skruzdėlyną nelėksiu: jūs, skruzdėlės, labai skaudžiai kandate. Riskis pati kaip išmanai.

Pažiūrėjo skruzdėlytė žemyn: nagi čia, po pat beržu, jos skruzdėlynas.

Pažiūrėjo Skruzdėlytė j saulutę: saulutė ligi juostos jau j žemę sulindusi.

Apsižvalgė aplinkui, šakutės ir lapeliai, lapeliai ir šakutės. Nėra kaip namo patekti, nors stačia galva verskis!

Staiga mato: šalimais ant lapelio Vikšras Lapsukis tupi, šilko siūlą iš savęs traukia, traukia ir ant šakelės vynioja.

— Vikšre, Vikšre, nuleisk mane namo! Man ta viena minutė beliko: nebejsileis manęs nakvoti.

— Eik iš akių! Matai, kad darbą dirbu: verpalą verpiu.

— Visi manęs gailėjo, niekas šalin nevarė, tu — pirmas!

Nebenukentė Skruzdėlytė, puolė ant jo ir kadgi krimstelėjo!

Išsigandęs Vikšras kojytes tik surietė ir keberiokšt nuo lapo žemėn! O Skruzdėlytė ant jo pakibusi — tvirtai įsikabinusi.

insert

Tik neilgai jie krito; kažkas iš viršaus — tjst!