Skudurinės Marytės istorija

— Savo pasakojimą pradėsiu nuo tų laikų, kai manęs dar nebuvo šiame pasaulyje.

Viename kaime, prie nedidelės, vešliais medžiais apaugusios upės, gyveno labai miela mergytė, vardu Jūratė. Ji turėjo mamą, kaip ir visi vaikai, tačiau tėvelis buvo miręs.

Jūratės mama vertėsi sunkiai, niekada jai nepirkdavo tiek lėlių, kaip Trepsei, o apie automobilį negalėjo būti nė kalbos. Visas jos turtas buvo keletas fabrikinių žaislų, daugiausia paveldėtų iš vyresniosios sesers, kuri, būdama jau suaugusi, nebežaidė.

Jūratės mama labai mylėjo savo dukrelę ir iš paskutiniųjų būtų sukrapščiusi pinigų naujiems žaislams. Bet Jūratė buvo protinga, geros širdies mergaitė, suprato, kad mamai sunku, ir niekada nieko neprašydavo nupirkti. O jeigu retkarčiais mama jai parnešdavo iš krautuvės lėlę, tai mergytė gražiai padėkodavo ir padėdavo pirkinį į vietą. Ji nenublokšdavo jo kur pakliūva, kaip darydavo mūsų piktoji Trepsė.

Jūratė buvo ne tik mandagi, tvarkinga, švelni, bet ir darbšti. Mama nespės prasižioti, kad reikia svogūnų, mergytė, žiūrėk, jau ir bėga į daržą paskinti laiškų. Neprašoma ji iššluodavo grindis, padėdavo mamai suplauti indus, palesinti vištas. 2odžiu, kur tik atsirasdavo koks darbelis, Jūratė puldavo į talką ir plušėdavo sukaitusi, kol mama pradėdavo drausti:

— Gana, gana, mano šeimininkėle. Pailsėk... Eik pažaisti su savo lėlėmis.

Ir Jūratė, kadangi buvo labai klusni, eidavo žaisti su lėlėmis. Ji prausdavo jas, šukuodavo plaukus, skalbdavo sukneles, vakare paklodavo joms lovas. Taip, taip, lovas, nesistebėkite, nes kiekviena Jūratės lėlė turėjo savo lovą, padarytą iš kartoninės dėžutės.

Tačiau mėgstamiausias Jūratės užsiėmimas buvo siūti skudurines lėles.

Turbūt dabar visoms aišku, kaip aš atsiradau šiame pasaulyje?

Kai pirmą kartą pramerkiau akis, pajutau, kad mano kojos ir liemuo iš vatos, galva irgi vatinė, ir visa esu aptraukta baltu švelniu audeklu. Aš buvau nuogut nuogutėlė, man buvo truputį nejauku, ir krėtė šiurpas.

—        Nesijaudink, mažutėle, aš tave tuoj aprengsiu,— pasakė Jūratė, meiliai spausdama mane prie krūtinės ir bučiuodama.

Aš buvau apvilkta nauja žydra suknele, pasiūta iš skiaučių, ir apgobta balta skarele, kurią Jūratė surišo ant pakaušio.

Taip išpuoštą, mergytė pastatė mažę ant veidrodžio, sakydama:

—        Gražesnės lėlės už skudurinę Marytę kol kas nesu pasiuvusi.

Taip, aš buvau tikrai graži! Tokia graži, kad negalėjau netikėti Jūratės žodžiais. O kai pamačiau kitas tris skudurines lėles, kurias ji buvo anksčiau pasiuvusi, dar labiau apsidžiaugiau, nes anos iš tiesų atrodė prastesnės už mane.

insert

Tuštybė, žinoma, bet nesmerkite — buvau jauna ir kvailutė. Dabar gėda, pagalvojus, kaip aš pykdavau ant Jūratės, kodėl ji visoms lėlėms vienodai atidi, visas vienodai glėbesčiuoja, žaidžia su visomis, nors nujaučiau, kad mane labiausiai myli...

—        Aš tau pasiūsiu naują suknelę,— sakydavo ji.

Ir tikrai pasiūdavo man naują suknelę. Bet ir anoms trims skudurinėms lėlėms pasiūdavo naujas sukneles. O man tai labai nepatikdavo.

Prisimenu, kokia buvau laiminga, kai Jūratė man padovanojo raudoną suknelę su baltais žirniukais ir apgobė tokia pat skaryte, o tuo tarpu kitos skudurinės lėlės gavo vienodas sukneles ir skarytes, nes joms pritrūko raudonosios medžiagos. Be to, mano suknelė buvo pasiūta pagal paskutinę madą ir labai dailiai, tą pripažino visos lėlės, nors joms ir buvo apmaudu.

—       Tokios puikios suknelės niekas nėra turėjęs,— gėrėjosi Jūratė, apžiūrinėdama mane iš visų pusių.— Bet ir privargau su ja: bent penkis kartus įsidūriau adata pirštą.

—       Todėl taip gražiai ir išėjo, kad stengeisi iš visos širdies, mylėdama tą, kam skirtas tavo darbas,— pasakė Jūratės mama.

—       O! Aš savo Skudurinę Marytę labai myliu! — sušuko Jūratė, glausdama mane prie krūtinės ir bučiuodama.

Vargšė, vargšė... Iš kur galėjau žinoti, kad tai bus paskutinė suknelė mano gyvenime?

Kai po kelių dienų atvažiavo Trepsė su savo tėvais, man reikėjo verkti, o aš džiaugiausi. Buvau tiek apakusi iš puikybės, kad nesupratau, kodėl jie giria mano suknelę, o Trepsė šokdina mane ant kelių ir vylingai šypsosi.

—       Man labai patinka tavo Skudurinė Marytė,— kalbėjo ji Jūratei.

„Kokia miela šita mergytė! — mąsčiau aš tada.— Kokios švelnios jos rankutės, malonios akys. Ant tokios mergytės kelių galima šokinėti ir šokinėti ir niekada nepavargti."

Aš buvau tiesiog įsimylėjusi Trepsę... Todėl nenustebkite, kad nė kiek neišsigandau, kai ji pasakė Jūratei:

—       Aš norėčiau turėti tokią lėlę. Tu žinai, mano kambaryje daug lėlių, bet jos visos fabrikinės, įdomu būtų įsigyti vieną skudurinę, namų darbo.

—       Tikrai? — nustebo Jūratė.— Gerai, aš tau pasiūsiu tokią lėlę.

—       Nereikia man kitos, — susiraukė Trepsė. — Aš noriu Skudurinės Marytės.

—       Aš galiu tau pasiūti kitą, visai tokią pat. Tik bus kitokia suknelė ir skarutė, nes daugiau neturiu raudonos medžiagos.

insert

—       Ak, verčiau nekalbėk! — supyko Trepsė.— Tu esi mano pusseserė ir turi man padovanoti Skudurinę Marytę.

—       Aš tau pasiūsiu dvi...

—       Nemėgstu, kai man prieštarauja. Gana! Skudurinė Marytė mano, ir daugiau jokių kalbų! Gana! Gana! — pratrūko rėkti Trepsė, trypdama kojomis ir vartydama akis.

Dabar ji man visai nebepatiko. Aš pasipiktinau ir išsigandau, nes pirmą kartą pamačiau tokią bjaurią mergaitę.

—       Gerai. Gali imti Skudurinę Marytę. Aš pasisiusiu kitą...-— pasakė Jūratė. Jos akys buvo pilnos ašarų, balsas drebėjo, ir aš supratau, kad kita lėlė, kurią ji pasisiūs, niekada nebus tokia brangi, kaip aš.

Jūratė paprašė Trepsę, kad leistų atsisveikinti su manimi.

—       Aš noriu paskutinį kartą palaikyti ją ant kelių,— meldė Jūratė pro ašaras.

Bet Trepsė nieko nenorėjo girdėti.

—       Skudurinė Marytė mano,— atrėžė ji.— Aš nemėgstu, kai kiti vaikai žaidžia su mano lėlėmis, ir daugiau jokių kalbų!

Aš apalpau.

Kai atsipeikėjau, pamačiau nepažįstamą kambarį, kuriame mėtėsi daug lėlių.

—       Pakliuvai į linksmą draugiją,— juokavo jos, bet tas juokas buvo kartesnis

už pelyną.

Vakare niekas man nepaklojo lovos, nes tokio daikto nebuvo Trepsės kambaryje. Aš pradrybsojau ištisą naktį ant grindų kartu su kitomis lėlėmis. Rytą Trepsė truputį pažaidė su manimi ir vėl nutrenkė į kampą.

O kitą dieną mama nupirko jai automobilį.

Trepsė prisodino jį lėlių kiek telpa, norėjo paimti ir mane, bet apsigalvojo.

—       Ne, tokiai driskei ne vieta automobilyje,— pasakė ji.

Kelias dienas išgulėjau kampe, apverkdama savo sunkią dalią.

Kartą Trepsė netyčia užkliuvo' už manęs ir pargriuvo.

—       Ta bjaurybė skudure dar mat maišysis po kojomis! — pratrūko rėkti ir nuspyrė mane už spintos.

Skudurinė Marytė nutilo. Ji buvo tiek sujaudinta skaudžių prisiminimų, kad tik po valandėlės įstengė papasakoti, ką iškentėjo ten, tarp dulkių ir voratinklių.