Sniego karalienė - Apie veidrodį ir jo šukes

Vadinas, paklausykite! Kai pasaka bus baigta, žinosime daugiau, negu žinome dabar.

Buvo toks baisus žynys. Vienas iš pikčiausių — tikras kipšas! Vieną kartą jis labai įsismagino ir padirbo tokį veidrodį, kur kiekvienas geras ir gražus daiktas, atsimušęs jame, dingdavo, o piktas ir bjaurus buvo matomas aiškiai ir rodėsi dar bjauresnis. Gražiausi reginiai, atsimušę tam veidrody, turėjo panašumą į virtus špinatus, o geriausi žmonės regėjosi šlykštūs arba stovėjo aukštyn kojomis, be liemens. Veidai būdavo taip iškreipti, net negalėjo pažinti. Jei kas turėjo dedirvinę, tai ji išplisdavo per visą jo nosį ir skruostus. Toks veidrodis labai džiugino žynį. Jei tik žmogui ateidavo į galvą kokia gera ir kilni mintis, tuoj veidas išsikreipdavo, ir žynys juokėsi, džiaugdamasis savo nepaprastu išradimu. Visi žynio mokiniai —jis turėjo savo mokyklą — visur pasakojo apie tą veidrodį kaip apie kokį stebuklą, tvirtindami, kad tik dabar atėjęs metas matyti žmogų ir net visą pasaulį tokį, koks iš tikrųjų yra. Laktstė visur su tuo veidrodžiu, ir galop neliko nei vieno žmogaus, nei vieno krašto, kur būtų neiškreiptas jame. Galop jie įsinorėjo nulėkti į dangų, kad galėtų pasijuokti iš angelų ir paties viešpaties dievo. Kuo aukščiau lėkė su veidrodžiu, tuo labiau viskas jame krypo, viskas darėsi bjauresnis, net sunku buvo laikyti rankose, bet jie nesiliaudami vis artyn kilo prie angelų ir dievo. Staiga veidrodis baisiai persikreipė, sudrebėjo, sprūdo jiems iš rankų, krito žemėn ir ištiško į milijonus, bilijonus ir dar daugiau šukelių. Tos šukelės padarė nepalyginti daugiau pikto kaip pats veidrodis. Kitos, tokios smulkios kaip dulkelės, išsisklaidė po visą pasaulį, ir kam pateko į akį, ten ir paliko. Žmogus su šukele akyje viską matė išvirkščiai arba tik tai, kas buvo negero, nes mažiausias krislelis turėjo viso veidrodžio ypatybes. Dar prasčiau buvo, jei kam šukelė pakliūdavo į širdį — tada širdis pavirsdavo į gabalą ledo. Pasitaikydavo šukių didumo sulig lango stiklu, tik pro langus su tokiais stiklais nepatogu buvo žiūrėti į savo bičiulius. Kitos šukelės buvo įstatytos į akinius, ir nelaimė buvo su tokiais akiniais žmogui, norėjusiam viską gerai matyti ir teisingai spręsti. O tas žynys be galo džiaugėsi, net juokais plyšo. Po orą skraidė daugybės tų šukelių. Paklausykim, kas atsitiko.