Sniego karalienė - Berniukas ir mergaitė

Dideliame mieste, kur tiek namų ir žmonių, jog kiekvienam toli gražu neužtenka žemės įsitaisyti daržiukui, ir kur dėl tos priežasties daugelis tegali pasistatyti prieš langus gėlių vazonuose, gyveno du vargingi vaikai, turėję daržiuką, didesnį už puodą su gėlėmis. Jie nebuvo brolis ir sesuo, bet mylėjo viens kitą kaip vieno tėvo vaikai. Jų tėvai gyveno dvejų gretimų namų kambarėliuose po stogu. Tų namų stogai beveik siekėsi, vieno kambarėlio langas žiūrėjo į kito langą, išilgai abiejų namų sienos ėjo latakas, todėl užteko tik peršokti tą lataką, ir jau galėjai pasiekti kaimyną, gyvenusį priešais.

Abiejų vaikų tėvai turėjo po vieną medinę dėžę, kur augino daržoves ir po rožių krūmą. Kartą tėvai sugalvojo pastatyti tas dėžes skersai latako, kad jos siektų nuo vieno lango lig kito ir atrodytų kaip dvi gėlių lovelės. Žirnių viršūnės buvo nusvirusios iš dėžių, o rožių krūmų šakos vyniojosi aplink langus ir kabinosi viena su kita, sudarydamos tartum kokius žalių lapų ir žiedų garbės vartus. Dėžės buvo aukštai padėtos, vaikai negalėjo ten įsiristi, jie tik dažnai eidavo pas vienas kitą ir sėdėdavo po rožėmis prie mažo staliuko. Kaip malonu buvo taip sėdėti!

Žiemą to malonumo nebebuvo. Langai būdavo dažnai apšalę, tada vaikai pasišildydavo krosnyje varinį pinigą, prispausdavo prie užšalusio stiklo, ledas greit ištirpdavo, ir pasidarydavo apskritas apskritas langelis, ir pro jį žiūrėdavo graži meili akelė, prie kiekvieno lango viena: tai žiūrėjo į kits kitą berniukas ir mergaitė. Jis vardu buvo Kajus, o ji Gerda. Vasarą užteko vieno žingsnio sueiti, o žiemą reikėjo daug pakopų nusileisti žemyn, paskui tiek pat pakopų lipti aukštyn, kai lauke pustė sniegas.

— Tai spiečiasi baltos bitės!—sakė senelė.

— Ar jos irgi turi karalienę? — klausė berniukas. Jis žinojo, kad bičių spiečius nesti be karalienės.

— Turi, kaip neturės!—atsakė senelė. — Ji skrenda ten, kur sninga tirščiausiai. Ji didesnė už kitas snaiges ir niekados nesileidžia žemėn — skubinasi greičiausiai grįžti į juodą debesį. Kartais ji žiemos naktimis skraido po miesto gatves ir žvalgosi į visus langus, tada langai taip gražiai apšąla, lyg būtų baltomis gėlėmis išrašyti.

— Matėm, matėm! — šaukė vaikai ir tikėjo, kad viskas tikra tiesa, ką senelė sakė.

— Ar Sniego karalienė negali čia atlėkti? — paklausė maža mergaitė.

— Tegu tik pamėgina! — atsiliepė berniukas. — Tuoj įkišiu į šiltą krosnį, ir ji sutirps!

Senelė paglostė vaikui galvą ir pradėjo pasakoti kitą istoriją.

Vakare, prieš eidamas gulti, Kajus užlipo ant kėdės prie lango ir pasižiūrėjo pro mažą skylutę į kiemą. Snaigės skraidė po orą, ir didžiausia iš jų nukrito ant dėžės krašto su gėlėmis ir pradėjo augti. Augo vis didesnė ir didesnė, galop pavirto į moteriškę, apsivilkusią balta marle, išausta kaip iš milijono sniego žvaigždelių. Buvo graži, tik visa iš ledo, iš blizgančio ledo, bet vis dėlto gyva. Jos akys spindėjo kaip žvaigždės, tačiau jose nebuvo nei šilimos, nei ramumo. Ji pamojo ranka berniukui. Vaikas išsigando ir nušoko nuo kėdės; jam pasirodė, kad pro langą švystelėjęs pralėkė koks didelis paukštis.

Kitą dieną buvo didelis šaltis, paskui pasidarė atadrėgis, o toliau atėjo ir pavasaris. Saulė kaitino, žolė žėlė, kregždės lizdus lipdė, buvo atidaryti langai, ir vaikai vėl sėdėjo savo daržiuke prie latako aukštai nuo žemės.

Tą vasarą rožės ypač gražiai žydėjo. Mergaitė išmoko psalmę, kur buvo minimos rožės, giedodama ją ji galvojo apie savo pačios rožes. Ji užgiedojo tą psalmę berniukui, o tas jai tarė:

Žydi rožės ir lelijos,

Gimė Jėzus iš Marijos.

Susikabinę rankomis, vaikai bučiavo rožes ir žiūrėjo giedodami į saulę, lyg jos šviesybėj būtų regimas vaikelis Jėzus. Kokios gražios buvo vasaros dienos, kaip malonu buvo sėdėti tarp kvepiančių, rodos, amžinai žydinčių rožių!

Kajus ir Gerda sėdėjo ir vartė knygą su paveikslais, su žvėrimis ir paukščiais. Tuo metu bažnyčios bokšto laikrodis išmušė penktą valandą.

— Ai, kas man į širdį dūrė! — staiga sušuko Kajus. — O dabar kas įkrito į akį!

Mergaitė apkabino jį už kaklo, jis mirksėjo, bet akyse nieko nebuvo matyti.

— Gal jau iškrito! — tarė jis paskui.

Bet niekas nekrito. Tai buvo ne paprastas krislas, o mažytė šukelė iš ano sudužusio velnio veidrodžio, kur kiekvienas didis ir gražus daiktas rodėsi menkas ir bjaurus, o bjaurus ir piktas darėsi dar bjauresnis ir piktesnis. Vargšas Kajus! Jam į širdį buvo įkritusi tokia šukelė. Dabar jo širdis turėjo pavirsti į ledo gabalą. Sopulio jau nebebuvo, bet šukelė laikėsi tvirtai.

— Ko tu žliumbi? — klausė Gerdos. — Ui, kokia dabar tu negraži! Man nieko nesopa! Fe!—staiga sušuko jis.— Šitą rožę griaužia kirminas. O tos aure liemuo visas susirietęs! Kokios bjaurios rožės! Riogso čia tokiose prastose dėžėse, ir pačios išbjaurėjo!

Paspyrė su koja dėžę ir nudrėskė dvi rožes.

— Ką tu darai, Kajau? — sušuko mergaitė o jis, pamatęs ją išsigandusią, nudrėskė dar vieną ir nubėgo nuo Gerdutės į savo langą.

Nuo tos dienos kiekvieną kartą, kada tik ateidavo mergaitė su paveikslų knyga, jis sakė, kad tie paveikslai tinkantys tik mažiems vaikams. Kai senelė pasakojo kokią istoriją, jis kibo prie kiekvieno žodžio, o paskiau ėmė net mėgdžioti ją: atsistoja iš užpakalio, užsideda akinius, eina ir kalba tokiu balsu kaip senelė. Buvo labai panašu, ir žmonės juokėsi. Netrukus jis išmoko mėgdžioti visus kaimynus. Jam labai sekėsi išjuokti jų keistumus ir ydas, ir žmonės sakė: „Turi galvą tas berniukas!" O čia buvo kalta ta veidrodžio šukelė, patekusi jam į akį, o paskui ir į širdį. Todėl jis vis erzino ir Gerdutę, mylėjusią jį iš visos širdies.

Jam nebetiko ir seni žaidimai, dabar jis norėjo tokios pramogos, kur reikėjo protauti. Kartą žiemą, sningant, jis atėjo pas Gerdą su didinamuoju stiklu. Jis pakėlė savo mėlyno apsiausto skverną, kad apkristų sniegas, ir tarė mergaitei:

— Pažiūrėk pro stiklą, Gerda!

Pro stiklą snaigės rodėsi daug didesnės, jos buvo panašios į puikias gėles arba dešimtkampes žvaigždes. Gražu buvo žiūrėti.

— Matai, kaip gražiai padaryta! — sakė Kajus. — Daug puikiau už tikrąsias gėles! Koks taisyklingumas! Nei vienos kreivos linijos! O, kad taip jos netirptų!

Netrukus atėjo Kajus su didelėmis kumštinėmis pirštinėmis, su rogelėmis už nugaros ir suriko Gerdai į pačią ausį:

— Man šiandien leido pasivažinėti po miesto aikštę su kitais vaikais! — ir išbėgo.

Po aikštę važinėjosi daugybė vaikų. Kur buvo drąsesni, pribėgę prisiriša savo rogutes prie laukininko vežimo ir tokiu būdu pavažiuoja gerą kelio galą. Buvo labai linksma.

Kada vaikai buvo labiausiai įsilinksminę, į aikštę įvažiavo didelės baltos rogės. Tas, kas sėdėjo jose, buvo susisupęs baltais kailiniais ir turėjo užsidėjęs baltą kailinę kepurę. Rogės du kartus apvažiavo aikštę, o Kajus prišokęs bematant prikabino prie jų savo rogeles ir ėmė čiaužti. Tos rogės pradėjo per aikštę smarkiau važiuoti ir greitai pasuko į vieną gatvę. Kas jose sėdėjo, atsigręžė ir maloniai linktelėjo Kajui lyg geram pažįstamui. Kajus kelis kartus mėgino atsikabinti savo rogutes, bet tas su baltais kailiniais vis jam linksėjo ir dūmė toliau. Netrukus jie išvažiavo už miesto vartų. Tada sniegas ėmė baisiai versti, berniukas nebematė savo paties rankos prieš akis. Jis atleido virvę, su kuria buvo prisikabinęs už didžiųjų rogių, bet jo rogutės buvo lyg priaugusios prie jų ir švilpė vis tolyn. Tada jis ėmė balsu šaukti, bet niekas negirdėjo. Sniegas vis snigo, rogės lėkė lyg pasiutusios, kartais pasinerdamos į pusnis ar pašokdamos per griovius ir tvoras. Visas drebėdamas, Kajus mėgino sukalbėti „Tėve mūsų", bet galėjo atsiminti tik daugybos lentelę.

Snaigės darėsi vis didesnės ir didesnės; galop pavirto į dideles baltas vištas. Tik staiga vištos išsisklaidė į visas puses, didžiulės rogės sustojo, ir iš jų išlipo aukšta, liekna, šviesiai balta moteris su sniegu apsnigtais kailiniais ir kepure. Tai buvo pati Sniego karalienė.

— Gerokai pavažiavome! —tarė ji. — Tu visai sušalęs! Lįsk po mano lokių kailiniais.

Pasisodino berniuką į roges ir apsuko jį savo kailiniais. Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniego pusnį.

— Ar dar šalta? — paklausė ji ir pabučiavo į kaktą.

Jos pabučiavimas buvo šaltesnis už ledą, kiaurai pervėrė berniuką, pasiekė pačią širdį, jo pusiau suledėjusią širdį. Tuo metu jam pasirodė, kad jis mirs, bet greitai pasidarė gera, visai nebejautė šalčio.

— Mano rogelės! Nepamiršk mano rogelių! — pirmiausia atsiminė berniukas.

Rogeles uždėjo ant nugaros baltai vištai, stipriai pririšo, ir ji turėjo skristi su jomis paskui didžiąsias roges. Sniego karalienė dar kartą pabučiavo Kajų, ir jis pamiršo Gerdą, senelę ir visus namiškius.

— Daugiau tavęs nebebučiuosiu,—tarė Sniego karalienė:—bučiuodama galėčiau tave negyvai užbučiuoti.

Kajus pažvelgė į ją. Ji buvo baisiai graži! Jis nebuvo matęs išmintingesnio ir gražesnio veido. Ji dabar nebesirodė iš ledo, kaip tą kartą, kada pamatė ją už lango ir ji linktelėjo jam — dabar ji jam buvo vienas tobulumas. Jis nustojo jos bijoti ir pasigyrė mokantis visus keturis aritmetikos veiksmus, net su trupmenomis, ir žinantis, kiek kraštas turi ketvirtainių mylių ir kiek gyventojų. Ta visą laiką šypsojosi. Tada jis pagalvojo, kad moka dar maža, ir ėmė žiūrėti į galo neturinčias oro platybes. O ji kilo su juo vis aukštyn ir aukštyn už juodų debesių, vėtra kaukte kaukė, tartum giedodama senovės giesmes. Jie lėkė per miškus ir ežerus, per jūres ir sausumą. Toli žemai ūžė šaltas vėjas, staugė vilkai, snigo sniegas, skrido krankdami juodi varnai, o viršum aukštai aiškiai švietė pilnas mėnuo. Kajus žiūrėjo į mėnesį visą ilgą žiemos naktį, o dieną miegojo prie Sniego karalienės kojų.