Sodo naujienos

Na, vakar tai tikrą jomarką turėjom,— prabilo iš miego atbudusi senė obelis. — Tokio varnėnų būrio seniai nebuvau mačiusi. O čirškėjimas, švilpavimas tų paukštelių!

— Ir mūsų šakas kaip išvalė, — atsiliepė kitos obelys. — Visas kirmėlaites šluote nušlavė. Kad dažniau lankytųsi, daug lengviau mums būtų gyventi.

— Mane ir kitas svečias atlankė, — gyrėsi kriaušė. — Kad dirbo, tai dirbo po mano šaknimis kurmis; bjauriausius kirmėlių lizdus išnaikino.

— Pasakyk, kaimynėle, į kurią pusę kurmis nusirausė? — suskato klausinėti medžiai, kur aplinkui augo. — Gal mano, gal mano šaknis apvalys?

Kriaušė nemokėjo tikrai pasakyti.

Jai rodėsi — kurmis į savo gūžtą sugrįžęs pailsėti.

— Vakar mane buvo vaikai apnikę, — pasakojosi agrastų krūmas. — Mat uogos dar žalios, vyresnieji draudžia tokias valgyti, tai burbulai tamsoje atėjo. Užtat rankas taip susibadė, kad šiandien kaip rykšte iškapoti vaikščioja.

— Vaikai nebijo susidraskyti, būtų seniai jus apskabę, — atsiliepė iš tolo gluosnis, — bet pirma pas mane apuokas nakvojo. Kai ūktels, tai vaikai sprunka į kerteles ir dreba iš baimės.

— Prie manęs perpietę buvo pripuolę, — kvatojo serbentų krūmas, — besiskanindami bitelę užgavo, tai kad apniko juos bitelės! Spruko, kas kur įmanydamas. Vienam į antakį įgylė, tai šiandien visas sutinęs vaikšto.