Sraigė ir radastas

Aplink sodą ėjo lazdynų žalitvorė; už jos traukėsi laukai ir pievas, kur buvo ganomas karvės ir avys. Vidury sodo žydėjo radastų krūmas; po juo lindėjo sraigė. Ji daug vidaus turinio turėjo — ji save pačią turėjo.

— Palaukit, ateis ir mano laikas! — tarė ji. —Aš duosiu pasauliui svarbesnių daiktų, negu tie radastai, (riešutai arba pienas, kuriuos duoda erškėčiai, lazdynai ir karvės su avimis!

— O aš daug ko laukiu iš tavęs! —sako radastų krūmas. —Ar negalėčiau žinoti, kuomet gi tas bus?

— Palauk, neskubėk!—atsakė sraigė. — Tik jūs be reikalo taip skubate! Skubos darbą velnias renka!

Kitus metus sraigė gulėjo beveik toj pačioj vietoj, saulėje, po radasto krūmu, vėl pilnu pumpurų; pumpurai kėtėsi, žydėjo gražiais radastais, o krūmas leido vis naujus ir naujus pumpurus.

Sraigė pusiau išlindo iš kaušelio, pastatė ragelius ir vėl juos suglaudė.

— Viskas kaip buvę! Nei kiek neatsimainė! Radastų krūmas tebežydi kaip žydėjęs; nei per plauką nenužengęs tolyn!

Praėjo vasara, atėjo ruduo, radastų krūmas žydėjo ir kvepėjo, ligi sniegas ėmė snigti. Radosi drėgna, šalta, radastas palinko į žemę, sraigė nušliaužė ir įlindo į samanas, po sausais lapais.

Vėl atėjo pavasaris, vėl pražydo radastas, ir išlindo sraigė.

— Tu jau senas dabar!—tarė ji radastui. — Metas jau ilsėtis! Tu davei pasauliui visa, ką galėjai duoti; ar daug — jau kitas klausimas, to svarstyti nėr man laiko. O kad tu visai nieko nesi padaręs savo vidaus ūgiui — tai man ir dabar aišku! Šiaip iš tavęs būtų kas kita išėję. Ką pasakysi sau pasiteisinti? Tu veikiai juk stagaru pavirsi! Ar supranti bent, ką aš sakau?

— Tu mane gąsdini! — tarė radastas. — Aš to niekuomet nesu galvojęs!

— Taip, taip, tu, matyti, maža esi varginęs save tais galvojimais! O ar buvo tau atėjęs kuomet šitas klausimas, ar esi bent kartą aiškinęsis sau, kodėl, tikrai sakant, tu žydi, ir kaip tat yra; kodėl šiaip, kodėl ne kitaip?

— Ne!—atsakė radastas. — Aš gyvenau, gyvendamas džiaugiausi ir džiaugdamasis žydėjau — kitaip daryti negalėjau! Saulė taip kaitino, oras taip mane gaivino, aš gėriau skaidrią rasą ir sodrų lietų; aš kvėpavau, aš gyvenau! Aš traukiau gyvybės sultis iš žemės, ėmiau peną iš oro, gyvenau kaip tinkamas, džiaugiausi laime ir žydėjau —tas ir buvo mano gyvenimas, mano laimė. Kitaip aš negalėjau!

— Taip, gražiai tu gyvenai ir vargo nematei, ką čia besakysi! —tarė sraigė.

— Žinoma! Juk tiek daug buvo man duota!—atsakė radastas. — Bet tau duota dar daugiau! Tu esi tokia galvota, taip viskuo apdovanota... Tu turi nustebinti pasaulį!

— Kurių balų aš čia galvosiu! — sako sraigė. — Aš jūsų pasaulio nei žinoti nenoriu! Kas jis man? Man gana rūpintis savim!

— Taip, bet man rodosi, kad mes visi turim atiduoti pasauliui tą, kas yra mūsų geriausia!.. Aš galėjau duoti pasauliui tiktai radastų!... Bet tu? Tau duota taip daug! O ką tu davei pasauliui? Ką tu jam duosi?

— Ką aš daviau? Ką duosiu?! Spjaunu aš į jį! Sakyk, ko jis vertas, tas tavo pasaulis? Man visai jis nerūpi. Duok jam radastų — iš tavęs daugiau juk nieko nesulauksi! O lazdynai tegu duoda jam riešutus, karvės ir avys — pieną, jų yra savo pasaulis! Mano pasaulis — aš pati! Aš užsidarysiu savo namely — ir galas! Pasaulis man nerūpi!

Ir sraigė įsitraukė į savo kaušelį ir užsidarė.

— Kaip graudu!—tarė radastas. — Ir aš norėčiau užsidaryti, bet negaliu; visos mano galybės veržte veržiasi oran, ir turiu žydėti! Mano žiedai krinta, jų lapelius, vėjai nešioja! Bet mačiau, kaip vieną lapelį įsidėjo motina į maldų knygą, kitą prisiglaudė prie krūtinės skaisti graži mergelė, trečią pabučiavo šypsančios vaiko lūpos!.. Ir aš buvau toks laimingas! Tai tokie mano atsiminimai, tai toks mano gyvenimas!

Žydėjo ir kvepėjo radastų krūmas, pilnas nekalto džiaugsmo ir laimės, o sraigė įkniubusi snapsojo savo namely — pasaulis jai nerūpėjo.

Slinko metai po metų.

Sraigė virto žeme žemėje, radastas virto žeme žemėje; atsiminimų radastas išblėso maldų knygoje... Bet sode žydėjo nauji radastai, po jais šliaužiojo naujos sraigės; jos taip pat lindo į savo namelius ir spjaudėsi — pasaulis joms nerūpėjo!

Ar nenorit, kad tą istoriją dar kartą nuo pradžios apsakyčiau? Juk ji nesimaino!