Staltiesė ir tabokinė

Gyveno toks vargingas žmogelis ir turėjo tris sūnus. Kartą sako tie sūnūs:

—      Tėvai, ką mes čia būsim, visi negalim čia išsimaitinti. Einam mes į pasaulį.

Ir išėjo. Beeinant užklupo naktis. Priėjo girią, girioj rado ugnį kūrentą. Šnekasi broliai:

—      Kur mes toliau eisim? Jau naktis, čia girioj nakvokim. Tik visi negalim sumigti, nes gali medžių paukščiai mus sudraskyti. Vienas turime saugoti.

Jauniausias brolis sako:

—      Jūs gulkit, o aš saugosiu.

Tiedu sugulė, o jis sau ugnį kūrena ir sėdi. Naktį klauso — atvažiuoja kas. Atvažiavo tokia moteriškė su vežėju, sustojo ir šaukia:

—      Eik šen pas mane!

Tas galvoja ir šiaip, ir taip, kas čia per moteriškė, kad naktį važinėja. Įsidrąsinęs nuėjo pas ją, o ji klausia:

—      Kas esi per vienas, kad čia girioj nakvoji?

—      Mes čia trys broliai.

—      O kur jūs einat?

—      Namie neturim iš ko maitintis, einam į pasaulį laimės ieškoti.

—      Kad neturit iš ko maitintis, še tau staltiesę: kai norėsite valgyti, tik patieskit tą staltiesę, ir ant jos visko bus. Dar še tau ir tabokinę: kai ją atidarysi, tuoj atsiras labai gražus namas, aplink jį stovės kareiviška sargyba.

Tas padėkojo už dovanas ir sugrįžęs vėl kūrena ugnį. Kai jau prašvito ir nubudo anie broliai, jis klausia:

—      Ar norit valgyti?

—      O ką, broleli, valgysim, kad nieko neturim.

Tuoj patiesė jis staltiesę — rados visko valgyti ir gerti. Pavalgė jie, atsigėrė, jauniausias brolis vėl susivyniojo staltiesę, ir eina visi toliau. Išėjo iš girios, rado lygias lankas netoli karaliaus dvaro. Dabar jie sustojo, ir sako tas jauniausias:

—      Čia truputį pasilsėsim.

Atidarė tabokinę — ir stovi gražus namas, aplink jį sargyba, nieko artyn neprileidžia. Bet pasergėjo karaliaus duktė, kad niekad tose lankose nieko nebuvo, o dabar stovi puikiausi namai, gražesni kaip karaliaus. Sako ji savo tėvui:

—      Eisiu pažiūrėti, kas ten yra.

Nuėjo prie to namo, sargyba jos neleidžia. Pamatė vyriausias brolis, kad tokia graži mergina vaikščioja aplink, ir sako kitiems broliams:

—      Leiskim ją į vidų.

Jauniausias sako:

—      O ko ji čia atėjo? Matyt, nori ką pikta mums padaryti.

—      Ką ji mums padarys: mes čia trys.

Paliepė sargams, ir tie ją įleido. Atėjus karaliaus duktė pradėjo klausinėti, kaip čia kas yra. Jai viską parodė. Daugiau bešnekant, ėmė ir užmigo vyresnieji broliai, o paskui ir tas jauniausias. Tada karaliaus duktė pagriebė nuo lango tabokinę ir uždarė — tie namai pradingo, o ji, pasičiupus staltiesę, nubėgo namo.

Pabudo broliai, žiūri, kad jų namų nebėra, ant pliko lauko jie guli, ir staltiesės su tabokine nebėra. Sako tas jauniausias:

—      Matai, ar aš nesakiau, kad ji ateina mums pikta padaryti.

Eina jie toliau, priėjo tris kelius. Dabar tas sako:

—      Eisim kas sau. Būtume buvę visi krūvoje, bet manęs neklausėt.

Išsiskyrė broliai ir nuėjo kas sau. Jauniausias, savo keliu eidamas, priėjo

girią. Toje girioje taip pakvipo obuoliai, kad jis negali tverti. Rado tą obelį, nusiskynęs suvalgė porą obuolių, ir išaugo jam ant kaktos du ragai, kad jis negali nė iš girios išlįsti. Laminasi šiaip taip, eina toliau; priėjo tokį upelį, o jau tyras vanduo! Perbrido per tą upelį — nukrito jam nuo kojų mėsa. Eina toliau, ir vėl pakvipo obuoliai. Rado obelį, priėjęs nusiskynė obuolį ir suvalgė — ėmė ir nupuolė vienas ragas; suvalgė kitą obuolį, ir kitas ragas nupuolė. Vėl priėjo upelį, o jau drumstas vanduo! Perbrido per tą upelį — išgijo kojos. Dabar sako vienas sau: „Na, palauk!"

Sugrįžo atgal, pasiskynė porą vienų obuolių ir porą kitų, pasisėmė vandens iš vieno ir iš kito upelio ir nuėjo į tą karaliaus miestą.

Kad pakvipo karaliaus dukteriai tie obuoliai! Sako ji tarnui:

—      Eik ir pažiūrėk, kas čia turi obuolių parduoti, kad taip kvepia.

Tarnas nuėjęs rado jį su tais obuoliais ir klausia:

—      Ar neparduotum obuolių?

—      Kodėl ne, galiu parduoti.

Tarnas nupirko du obuolius ir parnešė karalaitei. Kai tik ji suvalgė —

išaugo ant kaktos du ragai, tokie dideli, kad ji vietos sau neranda. Sušaukė daktarus, bet tie nieko negali padaryti. Tada išsiuntė raštus po visas žemes, ar neatsiras iš kur toks, kad galėtų ragus nuimti. Po kokio mėnesio ar daugiau atėjo vėl į miestą tas jauniausias brolis ir apsigarsino, kad jis galįs nuimti. Tuojau davė žinią apie tai karaliui. Pašaukė jį karalius, klausia:

—      Ar tu galėtum nuimti ragus?

—      Galėčiau, tik pastatykit man atskirai trobą.

Tuojau troba buvo pastatyta. Jis ten įvedė karaliaus dukterį ir sako:

—      Dabar prisipažink, ką tik kam pikta padarei, tai nupuls ragai.

Ji viską prisipažino, bet apie tą staltiesę ir tabokinę nesisako. Tada jis ėmęs ją apliejo tuo tyruoju vandeniu. Kai tik apliejo, pradėjo nuo jos mėsa kristi. Jau mato, kad čia negerai, pasakė ir apie tuos daiktus.

—      Bet atnešk man juos parodyti, kitaip ragai nenupuls.

Nuėjus pas karalių, duktė viską jam pasakė.

—      Nešk ir parodyk,— sako karalius,— o kad norės, ir visai atiduok. Matai, jau nuo tavęs mėsos krinta, rasi, čia koks burtininkas.

Atnešus jam atidavė staltiesę ir tabokinę, o jis jai užliejo tuo drumstuoju vandeniu — tuojau sveika liko. Paskui davė tų obuolių porą, ji suvalgė, ir ragai nupuolė.

Kai duktė pasveiko, karalius jam sako:

—      Dabar turi mano žentu būti.

—      Nebūsiu aš tavo žentu, ir nieko man daugiau nereikia, tik leisk čia mieste namus pasistatyti ir gyventi.

Karalius jam leido. Tada jis išėjo ieškoti savo vyresniųjų brolių. Kai juos surado, visi atėjo vėl į tą miestą, tabokinę atidarė — ir stovi namai, o aplinkui sargyba. Tuose namuose visi trys broliai ramiai sau toliau gyveno.