Stebuklingoji duona

Kartą gyveno našlė su dviem dukrelėm. Trobelė jų buvo sukrypusi, ir duonos jos ne kasdien turėdavo. Dukrelės buvo visai mažos ir motulei ne ką padėdavo. Vieną dieną vargšė moteriškė sunkiai susirgo ir netrukus pasimirė.

Mažylėms prasidėjo sunkios dienos. Duona tuoj pasibaigė, juk daug motina nepaliko. Sugraužė mergaitės paskutines pluteles, surankiojo trupinėlius, bet valgyti vis tiek nori. Pagaliau atsisėdo prie motinos lovos ir graudžiai pravirko.

Verkdamos nė nepamatė, kaip į trobą įėjo žilas senelis.

Senelis tuoj klausia:

—      Kas atsitiko, vaikučiai, kad taip graudžiai verkiat?

—      Motulė numirė, o mes labai norim valgyt ir nieko neturim.

—     O ar motulė nieko nepaliko?

—     Ne. Jau viską suvalgėm!

Senelis pasisukinėjo po trobą, apieškojo visas pakampes, pagaliau rado spintelėj kampą duonos ir dubenėlį su keliom saujom miltų. Išvirė vaikams košės, padėjo su duona ant stalo ir sako:

—      Pavalgę nulaižykit šaukštą ir surinkit trupinius, tada ir kitą kartą rasit valgyti ir niekad jums nieko netrūks. Bet tik nebarškinkit šaukštu į dubenėlio kraštą. Jei taip darysit, nerasit dubenėlyje nieko.

Pasakė ir išėjo.

Dabar bepigu buvo mergaitėms gyventi — ir košės, ir duonos spintelėje turėjo iki soties. Bet pavalgiusios turėdavo surinkti trupinius, nes tik iš jų atsirasdavo naujos duonos.

Vieną rytą jaunėlė sesuo pavalgė ir sako:

—      O jeigu aš imčiau ir pabarškinčiau į dubenėlį?

—      Ką tu! — sudraudė vyresnioji.— Nebus daugiau duonos!

Jaunėlė nusileido, bet kitą rytą vėl užsispyrė. Nepaklausė sesers ir šaukštu subarškino tris kartus į dubens kraštą.

Iš pradžių nieko, rodos, neatsitiko. Tačiau rytojaus dieną našlaitės neberado nei košės dubenyje, nei duonos spintelėje.

Abi vėl susėdo prie motinos lovos ir verkia — bene išgirs senelis jų skundą. Bet senelis nebepasirodė.