Stiklo kalnas

Buvo trys broliai: du gudrus ir vienas kvailas. Tėvas prieš mirtį jiems pasakė:

—      Ateikit kasnakt po vieną ant mano kapo, prisipylę po maišeli pelenų.

Kai tėvas pasimirė, gudrieji broliai prašo kvailį, kad jis eitų pirmą naktį. Kvailys, prisipylęs pelenų maišelį, nuėjo ant kapo ir atsigulė. Girdi iš po žemės balsą:

—      Ar yra mano sūnus?

—      Yra,— atsakė kvailys.

Vėl balsas iš po žemės:

—      Eik laukan iš kapų, rasi juodą žirgą, prikabintą prie tvoros. Tą žirgą paleisk, tik nusimauk kamanas ir ištrauk vieną ašutą iš uodegos, parsinešk jį namo ir sudegink. Kai tau reikės kuomet žirgo, išeik į laukus ir sužvangink kamanomis, tuoj jis atbėgs pabalnotas, o ant balno rasi gražius drabužius.

Išėjo kvailys iš kapų, rado žirgą. Numovė kamanas, ištraukė ašutą iš uodegos, parėjęs namo, sudegino ir pats atsigulė ant krosnies.

Broliai iš ryto klausia, kaip ten buvo.

—      Ką tik gyvas išlikau,— atsakė kvailys.

Antrą vakarą reikia eiti antram broliui. Tas prašo, kad vėl eitų kvailys. Kvailys iš karto atsisakinėjo, pagaliau sutiko. Pasiėmė pelenų maišelį, nuėjo ant tėvo kapo ir atsigulė. Girdi iš po žemės balsą:

—      Ar yra mano sūnus?

—      Yra,— atsakė kvailys.

Vėl balsas iš po žemės:

—      Eik iš kapų laukan, rasi prikabintą bėrą žirgą. Numauk jam kamanas, ištrauk iš uodegos ašutą, parsinešęs namo, sudegink. O kad tau reikės to žirgo, išėjęs į laukus, suskambink kamanomis, ir tuoj atbėgs.

Išeina iš kapų, randa žirgą. Ištraukė ašutą iš uodegos, numovė kamanas ir parkeliavo namo.

Trečią vakarą reikia eiti vyriausiam broliui. Tas irgi prašo, kad eitų kvailys. Bet kvailys nebeina, atsisakinėja.

—      Aną naktį,— sako,— ką tik galo negavau, o šiąnakt bus dar blogiau.

Vyriausias brolis dreba iš baimės ir vis nesiliauja prašęs. Kvailys pagaliau sutiko, pasiėmė pelenų maišelį, nuėjo ant tėvo kapo ir atsigulė. Girdi iš po žemės balsą:

—      Ar yra mano sūnus?

—      Yra,— sako kvailys.

—      Eik laukan iš kapų, rasi širvą žirgą prie tvoros. Numauk jam kamanas, ištrauk iš uodegos ašutą, parsinešęs sudegink. O kad tau žirgo reikės, išėjęs į laukus, sužvangink kamanomis, ir atbėgs.

Išeina iš kapų — stovi širvas žirgas. Numovė kamanas, ištraukė ašutą iš uodegos, parsinešęs sudegino.

Dabar jau turi kvailys tris žirgus.

O tos šalies karalius padirbo iš stiklo labai aukštą kalną. Ant to kalno pasodino vienturtę savo dukterį ir liepė apskelbti po visas karalystes: kas įjos į kalną, tas gaus už pačią jo dukterį ir karalystę.

Visi rengiasi tai dienai, rengiasi ir kvailio broliai. Kvailys prašosi, kad ir jį leistų joti drauge — jis turėjo menką kumelpalaikę. Broliai, kad taip labai prašėsi kvailys, leido joti.

Išjojo visi trys. Pamiškėje kvailys sustojo, paleido kumelę, o pats priėjo prie balos varlių mušinėti. Kai brolių nebebuvo matyti, jis išsitraukė kamanas, sužvangino, ir tuoj atbėgo juodas žirgas, dailiai pabalnotas, o ant balno gražiausi drabužiai. Kvailys apsitaisė, sėdo ant žirgo ir nujojo prie kalno. Nieko nemąstęs, puolė į kalną, bet tik į trečdalį įjojo. Apsisukęs nulėkė atgal, atjojo prie tos balos, numovė kamanas ir paleido žirgą, o pats persitaisė nudriskusiais drabužiais, sėdo ant savo kumelės ir parjojo namo. Neilgai trukus grįžo ir broliai. Kvailys klausia:

—      Na ką, ar įjojot į kalną?

—      Et, ne mums įjot! Vienas iš visų teatsirado, kuris į trečdalį kalno įjojo, bet niekas nežino, kas ir iš kur: tuoj apsisukęs nulėkė savo keliu.

Karalius tą patį užsakė ir antrą dieną. Vėl broliai susitaisė joti. Kvailys irgi prašosi drauge. Išjojo visi trys. Pamiškėje kvailys sako:

—      Aš čia sustosiu truputį pasilsėti, paskiau atjosiu.

Kai broliai nujojo, jis sužvangino su kitomis kamanomis. Atbėgo bėras žirgas, visas parengtas ir pabalnotas, ant balno dar gražesni drabužiai. Apsitaisęs kvailys sėdo ant žirgo, nujojęs vėl puolė į kalną, ligi pusės įjojo. Apsisukęs — namo! Jį norėjo suturėti, bet kur tau: leido kaip iš pypkės. Pamiškėje numovė žirgui kamanas, pasiėmė kumelę ir parjojo namo. Netrukus grįžo ir broliai. Vėl jis išklausinėjo, kaip tenai buvo.

Ir trečią dieną karalius apgarsino tą patį. Vėl broliai susitarė joti pažiopsot į gražius ponus. Kvailys drauge išjojo, bet pusiaukelėje sustojo pailsinti kumelės. Nujojus broliams, jis išsitraukė trečias kamanas, sužvangino, ir atbėgo širvas žirgas, ant balno karališki drabužiai. Kvailys apsitaisė karališkais drabužiais, sėdo ant žirgo ir atjojo prie kalno. Truputį pasižiūrėjęs, sudavė žirgui per šonus, kai puls — keliais šuoliais atsidūrė viršuj kalno ir apjojo apie karalaitę. O ši turėjo pasitaisiusi karštą geležį, greit pribėgo ir išdegino jam šlaunyje ženklą. Kvailys, kaip niekur nieko, apsisukęs nulėkė nuo kalno. Kareiviai norėjo jį suturėti, bet kur tau! Nujojo prie miško, paleido žirgą ir grįžo namo. Parjojo ir broliai. Kvailys klausinėja, kas girdėti:

—      Bene jūs įjojot?

—      Bene tiktai mes įjosim... Iš visų vienas dėlto atsirado ir įjojo. Bet ir karalius nieko apie jį nežino. Norėjo kareiviai suturėti, bet tas kaip paukštis nulėkė.

Paskui karalius nutarė eiti ieškoti to, kuris įjojo į kalną. Visų pirma išieškojo tarp karalaičių, po to apžiūrėjo grafus, didžius ponus — nėra niekur su ženklu. Paskui apėjo prastus žmones — irgi nėra! Pagaliau atėjo ieškoti pas tuos tris brolius, du apžiūrėjo — nėra.

—      Ar nebėra jūsų daugiau vyriškų? — klausia pasiuntiniai.

—      Yra dar kvailas brolis.

Apžiūrėjo ir kaip tik atrado su ženklu. Tuoj paėmė kvailį ir iškėlė vestuves su karaliaus dukteria.