Stroliabobė

Gale kaimo kitą kartą gyveno viena senė Stroliabobė ir turėjo vieną avelę. Tą avelę supančiojusi pakelėmis ganė, bet vieną kartą avelė išsipančiojo, peršoko per kelią ir nubėgo per ežią į dvaro lauką. Pamatė dvaro ponas ir liepė Stroliabobės avelę į dvarą nuvaryti ir tvarte uždaryti.

Stroliabobė velkasi kailiniais ir į dvarą eis atgauti savo avelės. Bet užkliuvo u z krosnies, užsikosėjo, o iš krosnies:

—      Žižu žibt! — iššoko iš pelenų kibirkštis ir klausia: — Kur eisi, Stroliabobė?

—      Eisiu į dvarą atgauti avelės.

—      Tai ir aš eisiu tau padėti.

Eina dviese: Stroliabobė skuba klumpa, kibirkštis žižu žibt žėruoja, o nuo sienos yla atsiliepia:

—      šmiku šmikšt! Kur eisite?

—      Eisime į dvarą atgauti avelės.

—      Tai ir aš eisiu jums padėti.

Eina trise: Stroliabobė skuba klumpa, kibirkštis žižu žibt šviečia, yla šmiku šmikšt duria, ir išėjo visos trys į priemenę.

O priemenėje virkščia po kojomis pasimaišė, ir Stroliabobė vos nepargriuvo.

—      Virst girst! — susiraitė virkščia ir klausia: — Kur eisite?

—      Eisime į dvarą atgauti avelės.

—      Tai ir aš eisiu jums padėti.

Eina keturiese: Stroliabobė skuba klumpa, kibirkštis žižu žibt šviečia, yla šmiku šmikšt duria, virkščia virst girst raitosi, o iš kamaros tiktai:

—      Zuru zuru zurkt! — girnapusė išsirito ir klausia:—Kur einate?

—      Einame į dvarą atsiimti avelės.

—      Tai imkite ir mane! — tarė girnapusė.— Aš jums padėsiu.

—      Eikime! — pritarė visos keturios, ir penkiese išėjo į dvarą atsiimti avelės.

Stroliabobė skuba klumpa, atsistoja ir vėl drožia, kibirkštis blinkt blakt užgęsta ir vėl žižu žibt kelią šviečia, yla bakst bakst į tamsą atsiduria ir vėl šmiku šmikšt duria, virkščia virst girst apsiverčia ir toliau raitosi, girnapusė zuru zuru zurkt į duobę įkrinta, išsirita ir toliau ritasi.

Ėjo, skubėjo ir vidurnaktį į dvarą atėjo.

Kibirkštis blinkt blankt apsidairė ir žižu žibt užlėkė ant klojimo šiaudinio stogo pašviesti.

Girnapusė nusirito prie rūmų ir zuru zuru užsirito viršum durų ir mala, virkščia virst girst atsigulė po slenksčiu ir vartosi, yla bakst bakst atrado durų staktą ir šmiku šmikšt bado, o Stroliabobė skuba klumpa per dvarą tiesiai į avių tvartą.

Pravėrė tvarto duris, durys girgžt, visos avys žvilgt į duris, o Stroliabobė į tvartą pažiūrėjo ir klausia:

—       Kuri čia mano avelė?

Bet nė viena avis neatsiliepė, tik visos pažiūrėjo į Stroliabobę ir subliovė:

—       Mė mes!

Išgirdo dvaro ponas avis bliaunant, pašoko iš lovos ir žvilgt pro langą: kibirkštis žižu žibt ant klojimo stogo ir užsidegė. Nušvito visas kiemas kaip dieną. Ponas puolė pro duris dvariokų kelti ir gaisro gesinti, bet kakta atsimušė j staktą, o čia yla šmiku šmikšt ir įdūrė j nosį. Ponas stvėrė už nosies ir žengs per slenkstį, bet čia virkščia virst girst susirietė, ponas slyst ir apsivertė. Girnapusė tiktai zuru zuru viršum durų, zurkt ant pono galvos ir vietoje nudobė.

Stroliabobė vos spėjo avis iš tvarto išsivaryti, bet ir išsivariusi negalėjo beat- pažinti, kuri čia jos avelė. Tai visas namo parsivarė.

O dvaras sudegė. Niekas jo negesino ir dabar niekas tikrai nežino, kur jis buvo: plynai supleškėjo, o pelenus išnešiojo vėjas.                                                           •

Stroliabobę dar ir šiandien visi atsimena. Parsivarius avių bandą iš dvaro, visam kaimui puotą iškėlė, ir aš ten buvau, septynias dienas puotavau ir namo vos beparėjau. Tai ne pasaką, bet tikrą tiesą sakau. Nuo to laiko Stroliabobė savo avis ganė, kur tik išmanė, o gal dar ir dabar gano, nes nebėra jokio dvaro.