Sūnus

Dvi moterys iš šulinio sėmė vandenį. Prie jų priėjo trečia. Ir senas senas senelis ant akmenėlio atsisėdo pailsėti.

Štai ir sako viena moteris kitai:

—      Mano sūnelis vikrus ir stiprus, niekas su juo nesusilygins.

—      O mano dainuoja kaip lakštingala. Niekas tokio balso neturi,— sako antroji.

O trečioji tyli.

—      Ko gi tu apie savo sūnų nieko nesakai? — klausia ją kaimynės.

—      Ką gi sakyti? — sako moteris.— Niekuo ypatingu jis nepasižymi.

Prisėmė moterys pilnus kibirus ir nuėjo. O senukas — paskui jas. Eina moterys, sustoja. Skauda rankas, laistosi vanduo, gelia nugarą.

Staiga priešais trys berniukai bėga.

Vienas per galvą verčiasi, ratu eina. Žavisi juo moterys.

Antrasis dainą dainuoja, kaip lakštingala suokia,— užsiklausė jo moterys.

O trečiasis prie motinos pribėgo, paėmė jos sunkius kibirus ir nunešė juos.

Moterys klausia senuką:

—      Na ką? Kokie mūsų sūnūs?

—      O kurgi jie? — atsako senukas.— Tiktai vieną sūnų tematau!