Tapti ežeru

Senyvas mokytojas pavargo nuo savo mokinio skundų. Vieną rytą jis paliepė jaunuoliui atnešti druskos. Kai mokinys sugrįžo, mokytojas liepė jam suberti saują druskos į stiklinę vandens ir išgerti.

- Na, koks skonis? - pasiteiravo mokytojas.

- Bjaurus, - atsakė mokinys.

Mokytojas tyliai nusijuokė ir paprašė jaunuolio tokią pačią saują druskos suberti į ežerą. Jiedu tylomis nužingsniavo prie ežero, kur mokinys įvykdė mokytojo nurodymą. Tada mokytojas tarė:

Dabar atsigerk ežero vandens.

Vandeniui varvant vaikinui nuo smakro, mokytojas paklausė:

- Koks skonis?

- Gaivus, - pastebėjo mokinys.

- Ar pajutai jame druską? - pasidomėjo mokytojas.

- Ne, - atsakė jaunuolis.

Tada mokytojas prisėdo šalia susimąsčiusio mokinio ir ramiai paaiškino:

- Gyvenimo kančios yra tarytum gryna druska: nei daugiau, nei mažiau. Kančių kiekis išlieka toks pats. O kiek kartumo teks patirti, priklauso nuo to, į kokią talpyklą tos kančios pateks.

Taigi, negandoms užgriuvus, vienintelis dalykas, ką gali padaryti, tai praplėsti savo suvokimo ribas. Liaukis būti stikline. Tapk ežeru.